Nikolay Karabinovych yra ukrainiečių menininkas, dirbantis Amsterdame ir Kyjive. Savo meninėje praktikoje jis daugiausia dėmesio skiria sudėtingiems Rytų Europos klausimams, kuriuos sprendžia pasitelkdamas įvairias medijas: vaizdą, muziką ir skulptūrą. N. Karabinovych darbai buvo eksponuoti daugelyje meno institucijų ir galerijų visoje Europoje: M UHKA Antverpene, „Bozar“ Briuselyje, W139 Amsterdame, „Zamek Ujazdowski“ Varšuvoje ir Pinchuk meno centre Kyjive. Šiame pokalbyje gilinamės į filosofines menininko kūrybos aplinkybes, paliečiant tiek formą, tiek turinį bei atskleidžiant minčių procesą, slypintį už instaliacijų, sukurtų 14-ajai Kauno bienalei ir 14-ajam „Survival Kit“ festivaliui (Latvija).
In a long blink of an eye, Nikolay Karabinovych © Laure Cottin Stefanelli, Manuel Wetscher
Ar teisinga būtų sakyti, kad pagrindinė jūsų kūrybos tema yra istorija?
Iš esmė taip. Ji buvo vienas mano interesų jau vaikystėje, kai pradėjau suvokti sudėtingą vietos, kurioje augau, situaciją. Tačiau galbūt būtų naudinga pirmiausia apibrėžti šią sąvoką…
Kaip tik norėjau paklausti, kokia prasme istorija Jums svarbi? Akivaizdu, kad ji yra plati mokslo disciplina, bet kaip jūs pozicionuojate save jos atžvilgiu?
Turiu bendrąjį humanitarinį, filosofinį išsilavinimą ir akademines priemones, kurios padeda atlikti tyrimus, tačiau manau, kad būdamas menininku galiu pasiūlyti platesnę perspektyvą ir atskleisti tikrovės sudėtingumą. Perėjau prie vizualiųjų menų, nes jaučiau, kad akademiniam požiūriui kažko trūksta – jis negali iki galo paaiškinti paradoksalių ir katastrofiškų praeities įvykių, o darbas su vaizduote tam tikra prasme padeda juos suprasti.
Save aš laikau pasakotoju. Metaforiškai galėtume prisiminti senovinę klajoklių bardų, vadinamų ašikais, tradiciją visoje Osmanų imperijoje arba jiems giminingas tradicijas Kazachstano kraštuose – dainuojančių poetų, kurie nuolat keliaudavo, rinkdavo istorijas, perpasakodavo jas per poetinę prizmę.
Aš daug galvoju apie savo poziciją. Koliažų kūrimas yra viena iš mano kasdienių praktikų, ir štai, pavyzdžiui, vienas mano sukurtas koliažas klausia: „Ar turiu teisę čia būti?“. Tai esminė mano praktikos dalis – klausti, iš kur aš kalbu, ir nuolat prie to grįžti.
Ar yra daugiau metodų, kuriuos menininkai galėtų taikyti nagrinėdami istoriją? Ką jie galėtų pasiūlyti, ko negali pasiūlyti mokslininkai?
Menas – tai vaizduotės, o ne griežtos metodologijos darbas. Menininkai gali konstruoti utopines idėjas be apribojimų, kurie egzistuoja moksliniame pasaulyje ir kurti sąsajas – kartais ir paradoksalias – tarp istorinių epizodų, taip kažkaip įtraukdami daugiau istorijų ir pasakodami konkretesnius nutikimus, tyrinėdami labai skirtingus pėdsakus. Kadangi mano praktikoje taip pat daug dėmesio skiriama kalbai, sakyčiau, kad pasitelkus menines priemones taip pat galima dekonstruoti kalboje įsišaknijusius naratyvus ir su jais žaisti. Nors akademinė aplinka siūlo gana paprastą struktūrą – tezė, antitezė, argumentacija, išvada – menas leidžia būti lankstesniam.
Nikolay Karabinovych ©
Galimybė išsiveržti iš rėmų.
Taip! Ir nors ne visada tai suvokiau, kitas svarbus dalykas yra ryšys su auditorija: menas leidžia bendrauti įdomesniu lygmeniu ir be kai kurių akademiniam požiūriui būdingų problemų. O ir auditorija paprastai būna didesnė.
Galima teigti, kad menas taip pat yra prieinamesnis, nes jame egzistuoja estetinis aspektas, ar ne?
Ir jis nepaprastai svarbus. Dėl to dalykai tampa, taip sakant, patrauklesni.
Kaip suprantu, jau seniai tyrinėjate su tuo susijusius tautinio identiteto, kolektyvinės atminties, skirtumų tarp Rytų ir Vakarų, (de)kolonizacijos klausimus Ukrainos kontekste. Ar po 2022 m. vasario kažkas iš esmės pasikeitė jūsų praktikoje ar apskritai suvokime?
Pirmiausia stengiuosi būti šiek tiek kritiškas ar bent jau suvokti problemišką tokių terminų kaip „dekolonijinis ir „kolonijinis“ vartojimą. Jie labai paplito ir tapo madingi, ypač šiuolaikiniame mene, tačiau turėtume būti tikslūs, nes tai tokia subtili tema. Kartu verta iš naujo peržiūrėti dekolonijinį požiūrį ir postkolonijines teorijas.
Pastebėjau labai konkretų savo požiūrio pokytį. Iki rusijos invazijos laikiausi vyraujančios tendencijos kritikuoti Vakarų visuomenę, struktūras, neoliberalią santvarką ir t. t. Tačiau nekreipiau dėmesio į savo paties poziciją. Laikydamiesi šios tendencijos tarptautinėse konferencijose ir kituose renginiuose, nutylėdavome kitus rimtus klausimus, susijusius, tarkime, su Rytų Europa: kritikuojant Vakarų imperializmą, rusijos imperializmą buvo leista patiems išnykti iš regėjimo lauko. Žinoma, tai nereiškia, kad vis dar nereikia kritiškai vertinti Vakarų, tačiau po vasario 24-osios akivaizdu, kad yra daugybė nepaprastai svarbių dalykų, apie kuriuos nekalbėjome.
Nuotrauka – Martynas Plepys © Nikolay Karabinovych, Nematomas mums Izaokas, Kauno bienalė
Nuotrauka – Martynas Plepys © Nikolay Karabinovych, Nematomas mums Izaokas, Kauno bienalė
Ačiū, svarbu, kad ši tema būtų gyva… Iki šiol daugiausia kalbėjome apie teorinius dalykus, bet man įdomu, kaip tai atsispindi jūsų praktikoje. Jūs kuriate įvairių medijų meno kūrinius, bet, atrodo, dažniausiai naudojate muziką ir objektų instaliacijas. Kas Jus prie jų traukia?
Į klausimą, kodėl muzika mane domina, atsakymas yra paprastas: ją laikau tarsi tarptautine kalba, kurią galima suprasti greitai ir be didelių kliūčių ar reikalavimų. Norėčiau pabrėžti, kad tai nebūtinai domėjimasis garsu, bet veikiau muzika – jau egzistuojančiu ir sukurtu dalyku. Stengiuosi suprasti dalykus, kurie daro įtaką visuomenei, todėl retkarčiais savo kūryboje imuosi populiariosios ar tradicinės muzikos. Mane labai žavi, kodėl tam tikros natų sekos išpopuliarėja ir paplinta visame pasaulyje.
O kaip dėl objektų?
Man būdingas tradicinis siurrealistinis požiūris – derinti daiktus ir keisti jų paskirtį, taip sukuriant kažką naujo. Pavyzdžiui, sujungti skėtį bei siuvimo mašiną ir pan. Tačiau labai svarbu pripažinti, kad, panašiai kaip ir muzika, daiktai jau turi savo egzistenciją. Štai kodėl man patinka dirbti su „ready-made“ objektais – jie jau kažką reiškia. Net naujame, dar neegzistuojančiame objekte stengiuosi kruopščiai įterpti tai, kas jau yra, arba susieti jį su supančiu kontekstu.
Tačiau yra ir kitas niuansas. Turiu, galima sakyti, netradicinį savo praktikos kategorizavimo būdą: vienus darbus vadinu „povandeniniais“, kitus – „viršvandeniniais“. Man patinka ši idėja, nes ji leidžia greitai suprasti, kad dėl vienų darbų reikia pasinerti giliau, o kiti darbai guli labiau paviršiuje, yra paprasti ir žaismingi. Man objektai dažniausiai yra virš vandens, o judantys vaizdai – po vandeniu.
Šias kategorijas pastebėjau peržvelgdamas jūsų svetainę. O koks vaidmuo tenka artefaktams pasakojant istoriją, kai jie jau turi savo ankstesnę egzistavimo istoriją?
Šis klausimas gerai dera su kitu mano pomėgiu: griuvėsiais – daiktais, kuriuos jau pakeitė laikas arba kurie prarado savo ankstesnę reikšmę, pakeitė savo tapatybę. Čia aš brėžiu paraleles su daiktais, galvodamas apie tai, kokį požiūrį į juos turėtume atsinešti. Griuvėsiai ir objektai yra nebylūs, prislopinti, kartais jie yra aukos. Nepasakyčiau, kad savo kūryboje verčiu juos kalbėti ar suteikiu jiems balsą; stengiuosi sukurti dekoracijas, kad objektai galėtų būti šalia. Kaip scenografas.
Nuotrauka – Oliver Ziebe ©
Ir kaip fenomenologas – grįžtant prie pačių daiktų…
Būtent.
Taigi, kokius darbus pristatote parodose Kaune ir Rygoje?
Mano instaliaciją Kauno centrinio pašto pastate sudaro dvi dalys: viena – telefonų kabinose, kita – antrame aukšte. Kabinas naudojau kaip tam tikrą ready-made‘ą, prie kurio pridėjau apšvietimą, garso aparatūrą ir du paveikslus – dviejų kartvelų avangardo menininkų, brolių Iljos Zdanevičiaus ir Kirilo Zdanevičiaus portretus. Jie turi įdomias biografijas. O savo darbe sutelkiau dėmesį į jų gana nereguliarų bendravimą, nes Ilia persikėlė į Paryžių, o Kirilas liko Tbilisyje. Kita instaliacijos dalis yra ištrauka iš populiarios kartvelų komedijos „Mimino“ – filme yra epizodas, kuriame pagrindinis veikėjas eina į Vakarų Berlyno paštą, kad paskambintų namo į Telavį, bet administratorė neteisingai išgirsta prašymą ir vietoj to sujungia su Tel Avivu. Dėl keisto sutapimo kitoje pusėje skambutį priimantis vyras taip pat yra kartvelas, o kai klaida paaiškėja, jie susivienija ir užtraukia kartvelišką dainą. Taigi, apibendrinant: savo darbe šį išgalvotą, anekdotinį įvykį iš filmo sieju su tikra brolių Zdanevičių istorija.
Tačiau Rygoje mano darbas susijęs su mano domėjimusi muzika. Prisimenu, leidybinę kompaniją „Melodija“, kuri platino įrašus Sovietų Sąjungoje ir turėjo filialą Rygoje. Populiarūs įrašai, žinoma, buvo gaminami centrinėje būstinėje Maskvoje, tačiau kiti, kurie nebuvo skirti didelei auditorijai, buvo palikti periferijai. Toks buvo serijos „Tradicinė Azijos ir Afrikos muzika“ atvejis – kylant Neprisijungimo judėjimui, sovietų propagandos pareigūnai nusprendė, kad gali būti įdomu leisti riboto tiražo leidinius su muzika iš Neprisijungimo šalių, tokių kaip Angola ar Laosas. Dabar, praėjus keliems dešimtmečiams, šie vinilai gali būti neįtikėtinai brangūs. Aš kolekcionuoju plokšteles, ir žinau, kaip kai kurias jų būna sunku surasti. Iš esmės apie tai ir yra mano instaliacija. „Melodijos“ išleistos plokštelės bus eksponuojamos ant sienos kartu su plokštelių, kurių nepavyko rasti, mano sukurtomis viršelių versijomis. Be to, bus siurrealistinė skulptūra, kurioje paliečiamas praktinis faktas, kad plokštelių kolekcija gali būti labai sunki.
Du visiškai skirtingi kūriniai. Ar yra kažkas, kas juos vienija, ar norėjote, kad jie būtų skirtingi?
Norėjau sukurti kažką konkretaus tam tikrai vietai. Telefono būdelės – lobis, jau esantis Kauno centriniame pašte. Jos ir turėjo įtakos mano darbo bienalei kūrimo procesui. Tas pats pasakytina ir apie Rygą: buvau susipažinęs su „Melodijos“ istorija, ir tai buvo mano galimybė ką nors sukurti.
Kartu bandžiau pašiepti nostalgiją Sovietų Sąjungai. Kalbant apie Rygoje esantį kūrinį, galima sakyti, kad teoriškai Azijos ir Afrikos šalių bei Sovietų Sąjungos vienybės idėja atrodė geras dalykas, bet praktiškai plokštelių gamyba buvo nereikšmingas formalumas, o jų platinimas vis dar turėjo kolonijinį aspektą. Kauno atveju, atsiskleidžia cenzūros brutalumas – realybė, kurioje negalėjai laisvai paskambinti kam nors už Sovietų Sąjungos ribų. Manau, kad „Mimino“ parodo sovietinę tikrovę ir, pasitelkiant humorą, laužo cenzūrą.
