Per trejus metus socialines temas tyrinėjanti žurnalistė Jessica Bruder sukorė 24 000 km, gyveno automobilyje, bendravo su šimtais žmonių, kartu su jais keliavo, dalinosi vakariene ir istorijomis. Remdamasi šia patirtimi ir įgytomis žiniomis, parašė knygą „Klajoklių žemė“ (Nomadland) apie žmones, dėl ekonominių priežasčių pasirinkusius palikti namus ir apsigyvenusius automobiliuose. Knygą lietuviškai išleido „Kitos knygos“, iš anglų kalbos vertė Gediminas Sadauskas.
Nuotrauka – Jessicos Bruder ©
Šis tekstas įkvėpė režisierę Chloé Zhao pastatyti filmą „Klajoklių žemė“ (Nomadland, 2020), kuris vėliau pelnė Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“ ir JAV Kino meno ir mokslo akademijos „Oskarą“. Knyga išversta į 24 kalbas, apdovanota Ryszardo Kapuścińskio premija, teikiama už literatūrinį reportažą.
Įprastą būstą išmainiusi į namelį ant ratų, autobusiuką ar automobilį, naujoji klajoklių gentis juda per Jungtines Amerikos Valstijas – nuo Meksikos iki Kanados, iš rytų į vakarus ir atgalios. Buvęs „McDonaldʼs“ viceprezidentas, darbo netekusi 38-erių moteris, į pensiją išėjęs San Fransisko taksistas… Knygos istorija sukasi apie Lindą May – septintą dešimtį pasiekusią linksmą ir rūpestingą kompanijos sielą, buvusią statybos technologijų specialistę, dabar gyvenančią iš sezoninių darbų. Ji didžiuojasi į save panašių žmonių atsparumu ir kūrybingumu – jie leidžiasi į kelią, kad išgyventų.
Nuotrauka – Todd Gray © Jessica Bruder
„Nuolat keliaujančių žmonių buvo visada – klajūnų, bastūnų, neramių sielų. Bet dabar, trečiajame tūkstantmetyje, atsirado nauja klajoklių gentis. Į kelią leidžiasi žmonės, kurie niekada nė nenumanė, kad teks gyventi tokį gyvenimą. Jie išsikelia iš namų ir apsigyvena „kilnojamajame turte“ – vanuose, nebenaujuose automobiliniuose nameliuose, mokykliniuose autobusuose, kemperiuose, karavanuose, treileriuose, dar kitokiuose nameliuose ant ratų ar tiesiog senuose sedanuose. Jie bėga nuo sunkių pasirinkimų, kurie užgriuvo juos, buvusius vidurinės klasės žmones. Nuo tokių sprendimų kaip: susitvarkyti dantis ar pasilikti tuos pinigus maistui? Sumokėti dalį būsto paskolos ar apmokėti sąskaitą už elektrą? Sumokėti mašinos paskolos įmoką ar nusipirkti vaistų? Apmokėti būsto nuomą ar grąžinti dalį studijų paskolos? Nusipirkti šiltų drabužių ar degalų į darbą ir atgal?“
„Atsakymas daugeliui iš pradžių atrodo labai radikalus: gauti daugiau pajamų neišeina, bet gal būtų galima atsisakyti to dalyko, kuris labiausiai tuština piniginę? Iškeisti būstą į gyvenimą ant ratų?“ – rašo J. Bruder.
Nuotrauka – Jessicos Bruder ©
„Klajoklių žemė“ – tai pasakojimas apie naują subkultūrą, žmones, kurie dar visai neseniai gyveno įprastai, buvo vidurinės klasės dalis. Vieni neatsitiesė po 2008 metų ekonominės krizės, kiti, tiesiog nebeišgyvendami iš uždarbio, nusprendė atsikratyti nebepakeliamų sąskaitų ir būsto paskolų, kad išsaugotų laisvę.
Naujoji JAV klajoklių gentis, metusi įprastą gyvenimo būdą, smaugiančius mokesčius ir paskolas, leidžiasi į kelią – nesaugų, varginantį, bet romantišką. Kitos išeities išsaugoti laisvę nėra.
Amerikiečių mentalitetą knygos vertėjas G. Sadauskas supriešina su lietuvių būdu: „Pats reiškinys – pagyvenę žmonės, išeina gyventi ant ratų, – žinoma, labai įdomus. Gerai, kad jis užfiksuotas ir štai taip atskleistas. Mūsų sėslią visuomenę, kuriai dažnai dar žagrės rankenos iš kišenių kyšo, manau, turėtų šokiruoti tokia perspektyva – eiti gyventi į mašinas. Manau, lietuviai turbūt mieliau trauktų prie bažnyčios išmaldos prašyt, bet tikrai neliptų gyvent į mašiną. Ir, aišku, labai uždega tas pagyvenusių žmonių nesibodėjimas dirbti sunkių darbų. Mūsų Sibiro karta tai puikiai būtų supratusi, bet jos jau nebėra, o dabartiniams siaubingai išlepusiems mūsų žmonėms tikrai reikėtų iš tokių amerikiečių pasimokyti. Dėl šių dalykų knyga neabejotinai vertinga.“
