Nuotrauka iš Šiuolaikinio meno centro archyvo ©
Šiuolaikinio meno centras džiaugiasi galėdamas pristatyti pirmąją šių metų grupinę parodą „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“. Parodos atidarymas – vasario 9 d., penktadienį, 18 val.
Arba paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą,
arba manija krauti akmenis,
arba rutulinio guolio pasitikėjimas savimi,
arba apie ką visa tai?
Nors jaunas amžius leidžia daryti prielaidą apie vėjavaikiškus polinkius, paauglė bitė nėra pasakėčios personažas. Bitės gyvenimas paprastai trunka nuo penkių iki šešių savaičių – tai be proto trumpas laikas, kupinas sunkaus darbo. Vos gimusi ji puola rinkti nektarą, kad išmaitintų lervas. Dėl šios priežasties lengva įsivaizduoti bičių spiečių kaip tobulą ekonominę bendruomenę – čia laikas ir resursai išnaudojami iki paskutinio lašo.
Esant tokiai griežtai gyvenimo struktūrai, spiečiaus išlikimas priklauso nuo to, kaip kiekviena bitė atlieka tai, ką Ruth Garret Millikan pavadino jos biologine funkcija. Bet koks nukrypimas nuo įprasto ir patikrinto elgesio yra griežtai baudžiamas, dažniausiai – mirtimi.
Vis dėlto, kokią biologinę funkciją turi elgesys, kuris, bent iš pirmo žvilgsnio, niekaip neprisideda prie rūšies gerovės? Būdami žmonėmis, mes daugiau operuojame ženklais, nei užsiimame maisto paieškomis, o neretai kažkieno vertė tampa svarbesnė nei paprastas išgyvenimas. Čia svarbu paklausti, kaip tam tikri dalykai mums tampa reikšmingi? Išimdami daiktus iš jiems įprasto konteksto, kuriame jie yra tiesiog įrankiai ar ištekliai, pamatome juos naujoje šviesoje. Žvelgiant iš rūšies perspektyvos, tai gali pasirodyti neatsakinga ar net priešinga pamatiniams poreikiams, kuriuos tenkinti išmokome evoliucijos eigoje; tai trikdo nepriekaištingą ekosistemos veikimą. Vis dėlto, kaip kadaise pasakė Alfredas North Whiteheadas, kontradikcija formaliojoje logikoje yra pralaimėjimo ženklas, tuo tarpu evoliucijoje ji žymi pergalę (tai nėra tiksli citata).
Tai mus priartina prie „Paauglės bitės pašaukimo vieną vasarą“ temos. Ši paroda yra apie tai, kaip mes susiduriame su ženklais, kaip juos gaminame mums įprastų objektų ir įrankių apsuptyje, kaip mes priverčiame juos dirbti mums ir, savo ruožtu, gaminti naujus ženklus. Kaip mes naudojame juos tam, kad peržengtume nusistovėjusius visuomenės kodus. Kaip tai darome nepastebimai, tarsi nuklydusi nuo spiečiaus bitė. Staiga tas kodas, kuris jai būdingas kaip jos biologinė funkcija, ima reikšti visai naujus dalykus. Būdama bite, nerasi nektaro ant grybų, taip pat ir prieglobsčio po nukritusiu lapu. Taigi, „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“ yra ir apie atstumą, nesusikalbėjimą bei susvetimėjimą.
Tam, kad išsiaiškintume daugiau, kreipėmės į keletą menininkų ir pasiteiravome, ką mano jie.
Parodoje dalyvauja Anna-Sophie Berger, Liudvikas Buklys, Paul Elliman, Gaylen Gerber, Nicholas Matranga, Michaela Meise, Daniel Pflumm.
Parodos architektas – Martin Ebner.
