Nuotraukos: urtekaunas.com
Blyksinčios šviesos, spalvingų graffiti išmarginti apgriuvę pastatai, techno ritmai ir nesibaigiantys vakarėliai, alternatyvus gatvės stilius – dažni epitetai, apibūdinantys Vokietijos sostinę. Betoninės džiunglės vienus šildo, įkvepia, drąsina ir skatina pasiimti visko po truputį į saują ir kurti istorijas tarsi vitražus iš kontraversiškų detalių.
„Berlynas, kaip sako patys vokiečiai, yra vargingas bet seksualus“ – pokalbį šypsodamasi pradeda Urtė, neseniai pristačiusi nuotraukų seriją “Slipping through fingers“ („Byra tarp pirštų“), simbolizuojančią kartkartėmis iššvaistytą laiką ir sprendimus. Berlynas ją pripildo naujų idėjų ir iššūkių, dovanoja galimybes pažinti visą pasaulį vienoje vietoje ir keliauti, žvelgiant pro fotoaparato objektyvą, fiksuojant ryžtingas ir kūrybiškas asmenybes. „Sėkmė ateina tiems, kurie ją patys pasiima. Labai teisingi žodžiai mano draugų, kurie man dažnai padeda suprasti, ko aš pati iš gyvenimo noriu,“ – pabrėžia ji, grukšnodama žalią arbatą jos ramybe alsuojančioje studijoje. Harmonija, šiluma ir svajingas žvilgsnis kviečia susipažinti su jauna fotografe, besidominčia dokumentine fotografija ir konceptualiu menu.
Kokias akimirkas įamžini fotoaparatu? Kokių momentų neįmanoma užfiksuoti?
Mane visą gyvenimą domino tarpusavio santykiai. Nesvarbu, ar jie tarp dukters ir mamos, vyro ir moters, anūkės ir močiutės. Taip pat įdomu, kaip žmonės gyvena kitur, kaip jie susikuria savo pasaulį ir kokia ta istorija, kurią jie slepia savyje. Nemanau, kad yra neužfiksuojamų momentų. Turbūt sunkiausia užfiksuoti kvapą, skonį ar prisilietimą, bet pasistengus gali nuotraukoje perteikti viską.
Sakoma, fotografija padeda žmonėms matyti. Kokį vaizdą sieki parodyti?
Pradėsiu nuo pradžių. Fotografuoti aš mėgau nuo mažens, bet niekada nedrįsau to kam nors pasakyti. Baigiau Stasio Šimkaus konservatoriją, įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir pamiršau savo pomėgį. Deja, LMTA nebuvo man draugiška, priešingai, labai atšiauri, todėl griebiausi fotoaparato. Tuo metu susipažinau su savo dabartiniu vyru Dariumi ir išvažiavau pas jį į Vokietiją. Nenorėjau nieko bendra turėti su muzika, todėl susiradau darbą italų restorane. Dirbdavau kartais net po dešimt valandų per dieną, reikėjo išmokti ir kalbą. Vienąkart važiuodama traukiniu vyrui išdrįsau pasakyti, jog noriu studijuoti fotografiją. Darius šiek tiek sumišo, bet manęs nestabdė. Kita stotelė buvo Berlynas ir universitetas vaizduojamiesiems menams (BTK), kur pradėjau savo naujas studijas.
Per parodas pastebėjau, kad žmonėms patinka mano darbai ir jie dažnai randa kažką bendra su tuo, ką bandau parodyti. Tai mane kiekvieną kartą pradžiugina ir suteikia jėgų kurti toliau. Jie – kaip veidrodis, atspindintis mane mano nuotraukose.
Su kokiomis klišėmis dažniausiai kovoji?
Aš nesu kovotoja ir kai susiduriu su klišėmis, fotografuoti nėra sunku, tereikia paspausti mygtuką. Stengiuosi paaiškinti, kad fotografija nieko bendro neturi su mygtuko paspaudimu. Pastebėti puikią galimybę nėra lengva. Ką jau kalbėti apie techninius aspektus, kuriuos retas žino ar supranta. Jeigu viso šito žmogus ir vėliau nesupranta, tada net nemėginu apie tai daugiau kalbėti. Kiekvienam savas kelias, o kritikų ir neišmanėlių per daug, kad galėčiau su visais kovoti.
Kuo alsuoja Berlynas? Kaip apibūdintum meno, fotografijos sceną vienoje kūrybiškiausių Europos sostinių?
Berlynas, kaip sako patys vokiečiai, yra vargingas, bet seksualus. Šis miestas pilnas nuostabių menininkų, kurie eksponuoja savo kūrinius kiekviename Berlyno rajone. Man čia niekada nenuobodu. Kasdien daug renginių, tik spėk visur sudalyvauti. Vienintelis minusas yra tas, kad susirasti darbą gali būti sunku. Visi talentingi, gražūs, nuostabūs, todėl konkurencija iš tiesų nemaža.
Tavo objektyvas myli asmenybes, kurios..?
Asmenybes, kurios turi ką papasakoti. Dėl istorijų mes gyvename. Be jų nebūtų ir mūsų. Tad žmones, kurie linkę jomis pasidalyti, mano objektyvas visada myli.
Neseniai Berlyne organizavai parodą „We are Stargers?“, kurioje analizuoji neryžtingumo ir savigraužos problematiką. Kiek tai tavo pačios istorija?
Mano istorijos čia nemažai. Berlynas – galimybių miestas. O aš linkusi tas galimybes praleisti ar jų nepastebėti. Šiai parodai pasirinkau asmeninius portretus, kurie simbolizuoja mano jausenas, kai griaužiuosi dėl kokios nors neišnaudotos galimybės. Neverta gailėtis to, ko nepadarei. Dabar mano šūkis – nepraleisti nė vienos galimybės ir mėginti jas realizuoti. Tai tinka kalbant ir apie naujas idėjas. Nuotraukų serija, kuri buvo eksponuojama šioje parodoje, vadinasi „Slipping through fingers“ („Byra tarp pirštų“). Ji simbolizuoja mano laiką ir sprendimus. Kuo daugiau jų praleista veltui, tuo daugiau viskas slysta pro pirštus. „Sėkmė ateina pas tuos, kurie ją patys pasiima“, – labai teisingi žodžiai draugų, kurie man dažnai padeda suprasti, ko aš pati iš gyvenimo noriu. Ačiū Jums.
Ko niekada nesutiktum atsisakyti? Kodėl?
Kelionių, kelionių ir dar kartą kelionių. Jau galiu įsivaizduoti, kaip laimiu kelionę aplink pasaulį ir kartu su vyru, nepamiršdama fotoaparato, leidžiamės atrasti senas ir kurti naujų istorijų.
