Lapkričio 29 dieną, ketvirtadienį, 18 valandą, GRAFO galerijoje vyks Miglės Kosinskaitės ir Manto Daujoto parodos „Kraujo grupė“ atidarymas. Paroda vyks iki gruodžio 15 d.
Miglė Kosinskaitė ir Mantas Daujotas – du tapytojai, kuriuos sieja ne tik bendras profesijos pasirinkimas, bet ir kraujo ryšys, parodoje „Kraujo grupė“ siekia išsiaiškinti kokį poveikį šis ryšys turi abiejų autorių kūryboje, kiek bendra aplinka padarė įtakos jų estetikos suvokimo formavimuisi?
Parodoje eksponuojami tapybos darbai nestokoja siurrealizmo, popart‘o bei realizmo bruožų, tačiau abiejų autorių kūryboje šie bruožai atsiskleidžia labai skirtingai. Manto Daujoto kūriniuose tai pasireiškia per erdvės, jį supančios aplinkos, gyvenimo fragmentų nagrinėjimą – tai tuščios erdvės, kuriose tik tam tikri objektai nusako čia buvus žmogų, čia turėjus tam tikrų prisiminimų. Miglės Kosinskaitės kūryboje apstu herojų – teatrališki, bet kartu ir paslaptingi personažai, kurių charakteris formuojamas per spalvą, siurrealistines detales ir siužetus. Apjungus kartu šių dviejų autorių kūrybą, kuriasi įdomus pasakojimas apie juos supančią aplinką, įvairius aplankančius vaizdinius persipynusius su asmeniniais išgyvenimais.
„Sumanymas rengti parodą drauge gimė spontaniškai, bet neatsitiktinai. Visuomet norisi kolaboruoti su kultūriškai artimu žmogumi , o kas galėtų būti artimesnis, nei žmogus susijęs kraujo ryšiu ir bendru profesijos pasirinkimu. Yra posakis „bendros kraujo grupės žmonės“ kai norima apibūdinti panašiai mąstančius, panašios pasaulėžiūros ir pasaulėjautos individus. Taigi ir norime pasiaiškinti, koks tas ryšys, siejantis dviejų skirtingų kartų kūrėjus, ar tiesiog genetinis, ar labiau susijęs su bendrais kultūriniais išgyvenimais, šeimos atmintimi ir tradicijomis. Kiek dalykų ateina su genetiškai užduota programa, o kiek galime patys daryti įtaką, mokydamiesi vienų ar kitų dalykų, įgydami įvairių gyvenimiškų patirčių?
Kiek turime galių pakeisti genetinį kodą, ištaisyti programos „error‘us“ ir išgaudyti įsisenėjusius „virusus“, identifikuoti silpnąsias vietas ir paversti jas privalumais ir dorybėmis? Kas tos vadinamos „šeimos vertybės“? Tradicijos ir antikvariniai daiktai, o galbūt bendras „playlist‘as“? Manome, kad žiūrovui gali būti įdomu ir tai, kokiomis nuotaikomis gyvena visai jaunas, pradedantis savo kelią tapytojas, kokias plastines ir gyvenimiškas problemas sprendžia, kas labiausiai daro įtaką šiame etape ir palyginti su jau vyresnės kartos, karjerą įpusėjusios mamos kūrinijos pasauliu. Kuriame etape daugiau laisvės? Ar toli gali pabėgti nuo savęs paties? Su tokiomis mintimis ruošiamės bendrai ekspozicijai ir tikimės , kad ji bus įdomi ne tik giminaičiams.“ – sako autoriai.