Kadras iš filmo „Nematomas kadras“.
Tilda Swinton yra viena iš nedaugelio aktorių, vertinamų ir populiaraus kino gerbėjų, ir žiūrovų, ieškančių autentikos, gilumo. Jos vaidmenys be galo skirtingi: eksperimentuodama su savo išvaizda, amžiumi, balsu ir net lytimi ši aktorė gali tapti visiškai neatpažįstama.
Ji – ir Baltoji ragana „Narnijos kronikose“, ir intelektuali vampyrė Jimo Jarmusho filme, ir pagrindinius moters bei vyro vaidmenis sukūrusi aktorė Virginios Woolf romano „Orlandas“ ekranizacijoje. Ir tai tik maža dalis jai charakteringų neįprastų vaidmenų. Ekscentriška aktorė garsėja ir išskirtinėmis pažiūromis, ypatingu gyvenimo būdu, mados, meno, labdaros projektais.
Artėjantis Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet žada atskleisti jos gebėjimų įvairiapusiškumą dar viename lauke – dokumentiniame kine. Specialiojoje programoje „Pasimatymai su Tilda“ bus pristatyti 5 dokumentiniai filmai.
„Įdomu tai, kad Tilda Swinton ir dokumentiniame kine neapsiriboja vienu vaidmeniu. Ji ne tik viena iš filmo herojų, ji ir idėjų autorė, režisierė, mąstytoja, intelektualė. Šios asmenybės įvairiapusiškumas stulbinamas. Pagrindinė programos idėja – atskleisti Tildos Swinton „chameleoniškumą“, parodyti dar nematytus jos veidus“, – sako Vilma Levickaitė, festivalį rengiančio „Skalvijos“ kino centro direktorė.
Programos idėją pasiūlė Aleksas Gilaitis, ankstyvojo kino festivalio „Pirmoji banga“ sumanytojas. Lankydamasis įvairiuose festivaliuose jis pasakoja atkreipęs dėmesį į kelis dokumentinius filmus, kuriuose girdisi užkadrinis T. Swinton balsas. Paaiškėjo, kad šios aktorės balso tembras ir jo autentiškumas itin vertinamas dokumentikos kūrėjų.
Kadras iš filmo „Nematomas kadras“.
Tilda ir Berlynas
Programą atidarys Cynthia‘os Beatt diptikas „Minant kadre“ (Cycling The Frame, 1988) ir „Nematomas kadras“ (The Invisible Frame, 2009). Jį kuriant itin svarbūs buvo vieta ir laikas. Pirmajame, sukurtame daugiau nei prieš 3 deš., T. Swinton leidžiasi į 160 km kelionę palei Vakarų Berlyno sieną. Antrajame, jau po 2 deš., ir vėl sėda ant dviračio, atkartoja ankstesnį maršrutą, tik sienos nebėra.
Abiejuose filmuose kelionė prasideda nuo garsiųjų Berlyno Brandenburgo vartų, tęsiasi per miestą, jo priemiesčius, palei ežerus ir laukus. T. Swinton vis stabteli pabendrauti su pakeliui sutinkamais žmonėmis, jos reakcijas ir vidinius monologus praturtina cituojami rašytojai ir poetai – Robertas Louisas Stevensonas, Williamas Butleris Yeatsas, Anna Achmatova. Poetinis kelio diptikas tampa įtaigia asmenine vizija vieno svarbiausių XX a. istorinio įvykio atminties, laisvės refleksija.
Kadras iš filmo „Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai“.
„Tai metafora apie sienas plačiausia prasme: svarstoma, kokios būna sienos ir kodėl jos statomos. T. Swinton jas taip pat ir griauna – niekada nepagalvotum, kad tokio lygio žvaigždė turi laiko stabtelti, pagulėti ant žolės, pabendrauti su paprastais žmonėmis“, – sako V. Levickaitė.
Tildos akimis: J. Bergerio portretas
Kitas programos filmas, sulaukęs daug dėmesio kino festivaliuose, – dokumentinis esė „Metų laikai Kensi: keturi Johno Bergerio portretai“ (The Seasons in Quincy: Four Portraits of J. Berger, 2016), skirtas šiemet mirusiam legendiniam britų meno kritikui ir rašytojui. Jį kuriant Tilda Swinton bendradarbiavo su kino režisieriais Christopheriu Rothu ir Barteku Dziadoszu, filmų prodiuseriu Colinu MacCabe. „Radikalus humanistas“, – trumpai J. Bergerį įvardija artima jo drauge buvusi T. Swinton. Pažangios J. Bergerio idėjos kelis dešimtmečius sklido per jo romanus, pjeses, poeziją, TV laidas ir filmus. Labiausiai jį išgarsino eksperimentinis romanas „G“ (1972 m. pelnė Bookerio premiją) ir meno kritikos knyga „Matymo būdai“ (Ways of Seeing), atskleidžianti, kaip žmonės suvokia ir vertina meną. Ji patenka tarp 20-ties visų laikų įtakingiausių akademinių knygų.
„Matymo būdus“ T. Swinton pasakoja menanti dar nuo mokyklos laikų: „Tai, kaip J. Bergeris pažindino mano kartą su meno kontekstu(ais), yra neįkainojama. Jo įtaka mums buvo milžiniška“.
Kadras iš filmo „Sapnai laidininkai“.
Swinton ir J. Bergerio draugystė prasidėjo paaiškėjus, kad jie yra gimę tą pačią dieną – lapkričio 5-ąją. Tik juos skiria daugiau nei 30 metų. Tačiau amžiaus skirtumas nė kiek netrukdė draugystei, kurią T. Swinton vadino sielos dvynių draugyste. Jie ne tik bendradarbiavo kurdami meninius projektus, bet ir kartu leisdami laisvalaikį, bendraudami šeimomis.
„Kartais aš galvoju, kad mes buvome susitikę praeitame gyvenime ir , pasižadėjome vienas kitam, kad susitiksime šiame“, – sako J. Bergeris T. Swinton filme.
Bergeriui buvo arti 90 metų, kai T. Swinton pasiūlė sukurti jo portretą jo paties namuose, Prancūzijos Alpėse. Iš pradžių nufilmuotas trumpas filmas per viešnagę žiemą. Vėliau atsirado kiti trys, apimantys visus metų laikus. Skirtingi Bergerio gyvenimo aspektai siejami su jo idėjomis, kūrybos leitmotyvais. Trumpi asmeniški portretai gali būti žiūrimi ir atskirai, tačiau kartu sukuria intymų daugiasluoksnį asmenybės portretą, išaukština J. Bergerio idėjas ir kūrybą.
Tildos pasakojimai
Kituose dviejuose programos filmuose T. Swinton atsiskleidžia kaip subtili, mokanti išlaikyti dėmesį istorijų pasakotoja. Jos įgarsintas ir prodiusuotas filmas „Laiškai iš Bagdado“ (Letters from Baghdad, 2016) – tai Gertrude‘os Bell (1868 – 1926) istorija.
Daugybę talentų turėjusi britų keliautoja buvo archeologė, diplomatė, kalbininkė, rašytoja, dar vadinama ir moteriškuoju „Arabijos Lorensu“. Mat G. Bell teko ypatingas vaidmuo formuojant politiką Artimuosiuose Rytuose. Jai ypač gelbėjo arabų kultūros ir istorijos išmanymas, kalbų mokėjimas, gebėjimas pelnyti buvusios Osmanų imperijos vadų pagarbą ir pasitikėjimą.
Kadras iš filmo „Laiškai iš Bagdado“.
Pasakojimas plėtojamas pačios G. Bell ir jos amžininkų žodžiais, naudojant išlikusių laiškų fragmentus, privačių dienoraščių ištraukas, valstybinius dokumentus, įterpiant niekada prieš tai nerodytą video medžiagą iš 25 archyvų įvairiose pasaulio šalyse.
„Įrašiusios daugiau nei 700 valandų trukmės medžiagos, jautėmės tarsi būtume atradusios išties pranykusį pasaulį“, – sakė viena iš filmo režisierių Sabine Krayenbühl.
„Būti – tai būti susijungusiam“, – sakinys iš dokumentinio pasakojimo „Sapnai laidininkai“ (Dreams Rewired, 2015) skamba tarsi šiuolaikiška garsiosios Hamleto frazės parafrazė.
Filmo kūrėjai apžvelgia technologijų kaitą nuo 1890-ųjų ir primena, kad mūsų manija technologijoms – nieko naujo. Iš pradžių buvome pametę galvas dėl telefonų, paskui ankstyvojo kino, tada mus užvaldė belaidžio radijo magija ir, galiausiai, – televizija.
„Sapnai laidininkai“ jungia ištraukas iš 200 filmų ir kronikų. Jas papildo įžvalgūs T. Swinton komentarai apie mūsų amžiną meilės ir neapykantos santykį su technologijomis.
„Mūsų laikai – absoliutaus susijungimo laikai. Atstumas lygus nuliui. Pasaulis turi naują ritmą“, – skelbia T. Swinton monotonišku balsu.
Festivalis vyks Vilniuje rugsėjo 21-spalio 1 d., Klaipėdoje ir Ukmergėje – spalio 6-8 d.
