Kadrai iš „Dangus virš Berlyno“
Šią savaitę prasidėjusioms Vokiško kino dienoms akomponuos „Skalvijoje“ rengiami kino klasikos vakarai. Seniausio sostinės kino teatro ekrane bus galima pamatyti vokiečių kino klasiko Wimo Wenderso juostą „Dangus virš Berlyno“ (Der Himmel über Berlin, 1987). Prieš pat Berlyno sienos griūtį sukurtas kino pasakojimas tapo vienu įsimintiniausių Vokietijos sostinės portretų kine. Persmelktas 9 deš. Berlyno dvasios, artėjančių pokyčių nuojautos, miesto vaizdų ir garsų poezijos jis greitai pelnė kultinio filmo statusą.
„Dangus virš Berlyno“ – tam tikra prasme pranašiškas filmas. Juosta pasirodė 1987 m, kai berlyniečiams tebesisapnavo karo košmarai ir pralietas kraujas, kai juos vieną nuo kito atskyrė miestą į Rytus ir Vakarus padalinusi siena. Nepraėjus ir dviem metams po filmo pasirodymo „geležinė uždanga“ griuvo ir Berlyno gyventojai vėl galėjo laisvai judėti gimtajame mieste.
W. Wendersas tarsi nuspėjo visas šias permainas ir sugebėjo atskleisti to meto žmonių mintis ir jausenas, geresnio gyvenimo viltį ir tikro žmogiškojo gyvenimo pažadą. Filmo istorija pasakojama iš dviejų į miestą nusileidusių angelų perspektyvos. Apsisiautę ilgais lietpalčiais Damielis ir Kasielis vaikšto tarp žmonių ir girdi jų mintis, stebi kasdieninį gyvenimą, trumpas laimės akimirkas.
Tačiau žmogaus būtis jiems nepažini – angelai nežino, ką reiškia šalti, ką reiškia džiaugtis, jie niekada nesimėgavo kava su cigarete. Vieną dieną angelas Kasielis pajunta, kad norėtų tapti žmogumi ir patirti visą žmogiškųjų emocijų amplitudę, ypatingai meilę. Ir dėl to aukoja savo nemirtingumą.
Šį filmą vokiečių režisierius paskyrė visiems buvusiems angelams, o ypač – Yasujiro (Ozu), François (Truffaut) ir Andrejui (Tarkovskiui).
W. Wendersas yra minėjęs, kad „Dangus virš Berlyno“ – tai pasakojimas apie jo paties vaikystę ir ryšį su Vokietija. Įdomu, kad filmas sukurtas be jokio scenarijaus ir aiškaus siužeto. Įkvėptas Rainerio Marijos Rilke‘s eilių jis primena svajingą viziją, vis keičiančią pavidalą.
„Filmo kūrimo procesas buvo panašus į eilėraščio rašymą. Visi sprendimai buvo priimami instinktyviai. Turėjome vieną didelę sieną, kurioje fiksavome visas idėjas, pastabas“, – prisimena režisierius.
1987 m. „Dangus virš Berlyno“ W. Wendersui atnešė Kanų kino festivalio įvertinimą už geriausią režisūrą, taip pat Niujorko, Los Andželo kritikų apdovanojimus. Wendersas – vienas iškiliausių vokiečių režisierių, 7 deš. kartu su Raineriu Werneriu Fassbinderiu ir Verneriu Herzogu formavęs Naująją vokiečių kino bangą.
Didžiausią pripažinimą jam pelnė juostos „Alisa miestuose“ (1973), „Draugas iš Amerikos“ (1977), „Paryžius, Teksasas“ (1984), „Taip arti, taip toli“ (1993), dokumentiniai filmai „Buena Vista Social Club“ (1998), legendinės choreografės Pinos Baush portretas „Pina“ (2011), neseniai Lietuvos kino teatruose rodyta odė fotografui Sebastião Salgado „Žemės druska“ (2014).
Kviečiame pasižiūrėti filmo anonsą ČIA.
