Nuotraukos – Ryčio Šeškaičio © MO muziejaus paroda Iš vidaus
Vienatvė – universali patirtis, tačiau vis dažniau ji tampa ne laikinu jausmu, o nuolatine būsena. Statistikos duomenimis, vis daugiau žmonių, ypač jaunimo, jaučiasi vieniši. Nors apie šią „epidemiją“ kalbama vis garsiau, realių sprendimų paieška reikalauja ne tik empatijos, bet ir naujo žvilgsnio į tai, kas iš tiesų slepiasi už vienišumo šydo. MO muziejaus parodos „Iš vidaus“ atidarymo metu psichologai Aurelija Auškalnytė ir Mykolas Kriščiūnas aptarė vienišumo šaknį ir galimus priešnuodžius – ne teorinius, o žemiškus, artimus kiekvienam.
Kada vienišumas tampa problema?
Pasak „Jaunimo linijos“ Kauno padalinio vadovo, psichologo Mykolo Kriščiūno, vienišumas iškyla tada, kai mūsų socialiniai ryšiai neatitinka vidinių lūkesčių. Sprendimų kryptys – dvi: keisti situaciją arba požiūrį į ją.
„Vienišumas yra ir priežastis, ir pasekmė. Jis gali būti tiek psichologinių sunkumų simptomas, tiek juos gilinti – pavyzdžiui, depresija gali sukelti izoliaciją, o ši dar labiau didina atskirtį“, – aiškina Kriščiūnas.
Nėra universalaus vienišumo matuoklio, bet kai šis jausmas ima trikdyti kasdienybę – tampa sunku susikaupti, norisi pasitraukti iš socialinio gyvenimo – verta suklusti. Vienišumas veikia ne tik emocinę, bet ir fizinę sveikatą.
Ne sutrikimas, o signalas
Psichologė, psichikos sveikatos raštingumo edukatorė Aurelija Auškalnytė pabrėžia: vienišumas nėra psichikos sutrikimas. Tai – prasminga emocinė patirtis, raginanti ieškoti tikro ryšio.
„Turime liautis žiūrėti į vienatvę kaip į gedimą. Tai – kvietimas. Tai emocija, kuri sako: man trūksta artumo, bendrystės. Ir tai – labai žmogiška“, – sako ji.
Užuot ieškoję, ką „pataisyti“, galime paklausti savęs: ką šis jausmas nori man pasakyti? Galbūt jis kviečia atsiverti, pasidalyti, o ne atsitraukti.
Vienišas jaunimas – norma ar krizinė būsena?
VU apklausa rodo, kad net 79 proc. jaunimo (18–29 m.) jaučiasi vieniši. Aurelija Auškalnytė sako – tai nestebina. Tarp 18 ir 30 metų natūraliai išgyvename susietumo krizę: ieškome, ar galime būti mylimi, ar esame verti ryšio, ar rasime artimą žmogų.
Šiuo laikotarpiu vienatvė kerta giliai. Kai nežinome, ar esame „pakankami“, kad būtume mylimi – lengva pasiklysti savivertės labirinte. Tuo tarpu mitas, kad moterys vienišumą išgyvena lengviau – klaidingas. Tyrimai rodo priešingai: mergaitės ir moterys vienišumą išgyvena intensyviau, dažniau kvestionuoja savo vertę ir dažniau blogiau vertina psichinę savijautą.
A. Auškalnytė ir M. Kriščiūnas MO muziejaus diskusijoje
Socialiniai tinklai – paguoda ar spąstai?
Socialiniai tinklai žada ryšį, bet neretai tik gilina vienišumą. Aurelija atkreipia dėmesį: tai ypač pavojinga paaugliams, kurių savivoka dar tik formuojasi. Tinkluose matomas „tobulas“ gyvenimas iškreipia realybę, o lyginimasis su kitais kerta per savivertę.
Tuo tarpu Kriščiūnas primena, kad pandemija atskleidė – galime gyventi fiziškai nebesusitikdami. Maistas, darbas, net pokalbiai – viskas vyksta virtualiai. Tačiau ryšys, kuriame nėra trinties, netobulumo, neturi gylio. „Reikia gyvo santykio netobulumo – jis leidžia jausti, kad esame žmonės, ne avatarai“, – teigia psichologas.
Priešnuodžiai – tikri ir simboliniai
Vienas iš efektyviausių būdų mažinti vienišumo jausmą – prasminga veikla. Savanorystė, pasak Mykolo, padeda susitikti su kitais ne per ekraną, o per prasmę. Ji sukuria bendrystės, įsipareigojimo, reikšmingumo jausmą.
Auškalnytė kviečia ieškoti ir simbolinių apkabinimų: meno paroda, kirpėjo rankos ant pečių ar net kasdienė rūpinimosi savimi rutina gali tapti švelniu patikinimu, kad esame verti ryšio.
„Tokie momentai – kaip emociniai apkabinimai. Jie padeda patikėti, kad net ir skaudant – su mumis viskas gerai“, – dalijasi psichologė.
Ryšys ne visada matomas
Svarbu suprasti, kad vieniši gali būti ir tie, kurių gyvenime pilna žmonių. Kiekvienas ryšys – ne apie kiekį, o apie kokybę. Kartais būtina sąmoningai paklausti: ar šis ryšys mane maitina? Ar jis abipusis? Ar esame lygiaverčiai?
Kai atsakymo į šiuos klausimus trūksta, kai vidiniai resursai senka – verta kreiptis pagalbos. Psichologai ragina: ieškoti profesionalo nėra silpnumo ženklas, tai – rūpinimasis savimi.
Vienišumas – ne trūkumas, o kvietimas
Vietoj to, kad jį užgniaužtume ar gėdytumėmės, verta į jį įsiklausyti. Nes galbūt tai, ką jaučiame kaip tuštumą, tėra neišsipildžiusi erdvė tikram ryšiui. Ir pirmas žingsnis – ne didelis, bet labai svarbus: leisti sau pripažinti, kad šio ryšio mums reikia.
