Iš elektroninių garso praktikų festivalio AHEAD’16, fotografė – Ramiraminta ©
Kūrinių „Fragmentai simfoniniam orkestrui“, „Lonely Tree“ ar „The New Net In Two“ autorius Julius Aglinskas teigia, kad geriausiai save realizuoja kurdamas muziką. „Norėjau pažinti pačios muzikos esme – tai, kas slypi jos viduje“, – apie pasirinkimą tapti kompozitoriumi pasakojo pašnekovas. Jis nesistengia savo kūrinių patalpinti į konkretaus stiliaus ar žanro rėmus. Anot Juliaus, muzika apie save daugiausiai pasako tik būdama muzika.
Kokios aplinkybės lėmė, kad tapai ne muzikos atlikėju, o kompozitoriumi?
Kanadiečių pianistas Glennas Gouldas, kaip atlikėjas koncertavo neilgai. Paaiškindamas priežastį, kodėl nusprendė palikti sceną ir pasirinkti muzikos įrašymą, G. Gouldas teigė, kad tokiu būdu jis save realizuoja šimtu procentų. Panašiai galvoju ir aš. Norėjau pažinti pačios muzikos esmę – tai, kas slypi jos viduje.
Galbūt nenorėjai atlikti kitų kompozitorių kūrybos?
Neneigsiu, buvo tokia mintis. Tačiau pamenu momentą, kai einant į muzikos mokyklą, pagalvojau, kad visgi kompozicija yra tai, ko noriu labiausiai. Manau, kad suvokimas sieti savo gyvenimą su kūryba, o ne atlikimu brendo pamažu. Žinoma, mano jau minėtas noras pažinti muziką iš jos vidaus taip pat turėjo įtakos apsisprendimui.
Ar tavo sprendimo nelydėjo abejonės?
Buvo etapas, kai norėjosi mesti muzikos mokyklą bei tapti architektu. Tačiau galutinai apsisprendus pasirinkti kompoziciją, abejonės nebeaplankė.
Papasakok, kaip atrodė tavo kelias link tapimo kompozitoriumi?
Baigus dešimt klasių, įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Joje mokiausi muzikos teorijos ir kompozicijos. Tuo metu buvau ieškojimuose, norėjosi eksperimentuoti, išmėginti save, pavyzdžiui, džiaze. Patiko šio žanro laisvumas. Tačiau mano mąstymą apie tai, kokią muziką turėčiau kurti, pakeitė apsilankymas minimalistinės muzikos kompozitoriaus Steve‘o Reicho koncerte.
Nuotraukos – Edvino Gogelio ©
Kokie buvo tavo pirmieji muzikos kūriniai?
Pirmieji muzikos kūriniai buvo parašyti dar besimokant mokykloje, devintoje ar dešimtoje klasėje. Tačiau tą kūrybą sudarė fragmentiški kūriniai.
Kokios patirties įgavai iš savo dėstytojų kompozitorių Ryčio Mažulio bei Vytauto Barkausko?
Nėra taip, kad atėjus mokytis pas vieną ar kitą dėstytoją gauni kažką konkretaus, kuo vėliau galėsi vadovautis visą likusį gyvenimą. Dėstytojai tik padeda atrasti kūrybinį braižą, kelio pradžią. Juk juo privalėsi eiti savarankiškai bei atrasti būdus, kaip realizuoti sumanymus. Ne tik dėstytojai, bet ir bendravimas su kolegomis, kursiokais, bendraminčiais – visa tai formuoja tave kaip kūrėją.
Nesistengei sąmoningai atsiriboti nuo akademijos įtakos?
Niekada nebuvo taip, kad akademinė aplinka iš manęs reikalautų kurti muziką pagal kažkieno iš anksto nustatytus principus. Mano dėstytojas, kompozitorius R. Mažulis nesistengė kūrybiškumo formuoti pagal išankstinius rėmus. Vyravo demokratiška atmosfera. Jis labai atsargiai ir tiksliai patardavo.
Ar tau yra svarbi kritikų nuomonė?
Taip, svarbi. Tačiau niekada neanalizuoju, kas ką ir kaip pasakė. Eini tuo keliu, kuriuo ėjai prieš tai, ieškai to, ko ieškojai anksčiau. Nors neneigsiu, kad įdomu išgirsti kitų atsiliepimus ir nuomonę.
Ar esi iš tų kompozitorių, kuriems yra svarbu patiems atlikti savo muziką?
Man patinka, kai mano muziką atlieka kiti. Nereikalauju, kad mano kūriniai būtų atlikti tik taip, kaip yra parašyti. Juk labai įdomi ir paties atlikėjo interpretacija. Tai – taip pat dalis kūrybos.
Tau teko kurti muziką kinui ir teatrui. Ar norėtumei tęsti šią veiklą?
Teatre dirbau nedaug. Sukūriau muziką Dalios Michelevičiūtės spektakliui „Moters portretas“. Vėliau – ir dokumentiniam režisieriaus Alekso Matvejevo filmui „Pasitikiu Tavimi“. Visos šios galimybės į mano gyvenimą atėjo dėka pažįstamų žmonių ir bendraminčių.
Tikrai norėčiau sugrįžti prie muzikos kūrimo kinui. Man labai patinka vizualumas, o kine jo yra daugiausia.
Kaip charakterizuotumei tipišką kūrybinį procesą?
Išskirčiau du laikotarpius. Studijuojant kompozicijos katedroje buvo nemažai struktūralistų, kurie norėdami realizuoti savo idėjas, turėdavo pažaboti visus muzikinius parametrus: aukštį, dinamiką, laiką ir pan. Visą tai jie bandydavo sudėtį į logika pagrįstą matematinį tvarinį.
Buvo metas, kai maniau, jog turėčiau kurti remiantis struktūralizmo principais. Tačiau ilgainiui supratau, kad toks kūrybos būdas nėra artimas. Visgi struktūralizmas padėjo suformuoti loginį muzikos kūrimo pagrindą. Kūrybiniame procese remiuosi ne tik logika, bet ir jausminiu pradu. Nesistengiu kurti greitai. Manau, kad ką bedarytumei tiek gyvenime, tiek kūryboje, pirmiausiai turi patikėti pirmu žengiamu žingsniu.
Kaip ilgai gali užtrukti vieno muzikos kūrinio rašymas?
Gali užtrukti ilgai, gali užtrukti ir vos dvi savaites ar mėnesį. Viskas priklauso nuo to, kaip ilgai trunka patikėjimas turima idėja, nuo kurios viskas ir prasideda. O jei ja patiki, tai – viskas, niekas nebesustabdys.
Ar sąmoningai stengiesi kūryboje išlaikyti vientisą stilistinę liniją?
Estetinės linijos palaikymas yra svarbus, bet stiliaus vienovės tikrai nesistengiu išlaikyti. Tiesiog taip natūraliai išeina. Tai, koks yra mūsų santykis su garsu ar spalva, yra labiau asmeninis pasirinkimas.
Ar pasitaiko kūrybinių pertraukų?
Žinoma, kad jų būna. Jos atsiranda dėl įvairių priežasčių. Pastaruoju metu mano gyvenime daugiausiai laiko užima darbas. Galvoju, kad turiu keletą menininkui blogų savybių – pareigingumą ir atsakingumą. Tai imi ir susikoncentruoji tik į darbą, kuris atitraukia nuo kūrybos.
Ar bandai savo muziką apibrėžti kokiais nors žodžiais ar sąvokomis?
Žodžiai niekada neišreikš to, ką savyje turi muzika. Kūrinys apie save pasako tik būdamas pačiu kūriniu. Tam tikra prasme manau, kad kalbėti apie meną yra beprasmiška. Kaip ir su stiliais muzikoje. Jų yra daug, bet ar jie ką nors esminio pasako apie pačią muziką?
Ar esi iš tų, kurie grįžta prie ankstesnės kūrybos tam, kad ją būtų galima patobulinti?
Ne, grįžimo prie kūrinio niekada nebuvo. Manau, kad tik kūrybinio proceso pradžioje tu geriausiai žinojai, ko nori ir koks turi būti galutinis kūrinio rezultatas. Tuo tarpu kai nusprendi grįžti prie jau įrašytos muzikos, į ją pradedi žiūrėti iš šalies, nebeužimant kompozitoriaus pozicijos.
Kaip kuriantis kompozitorius kovoja su jį aplankančiomis abejonėmis?
Jos aplanko visada. Tikėjimą tuo, ką darai lydi abejonė. Tačiau šalia abejonės visada galima atrasti ir tikėjimą.
Šalia kompozicijos tavo gyvenime yra ir muzikos atlikėjų prodiusavimas…
Įdomi ir ši pusė. Daugiausia dirbu ties muzikos įrašais. Pastaroji veikla visada buvo šalia kūrybos. Man labai patinka formuoti garsą, jo estetiką.
Ar tai netrukdo kūrybai?
Netrukdo. Visgi nemoku vienu metu daryti kelių darbų. Todėl būna arba vienas, arba kitas.
Ar šiuo metu ką nors kuri?
Taip, dabar bandau įgyvendinti senas idėjas. Esu užsibrėžęs tikslą įrašyti naujų kūrinių. To, ko galbūt niekas negirdėjo.
Juliaus Aglinsko SoundCloud.
