Kas mes būsime po karantino ir po pandemijos? Kaip mums išgyventi šį laikotarpį, kuris psichologiškai tampa vis sunkesnis? Ir kaip šiame kontekste mums gali padėti menas bei kultūra?
MO rengiamo pokalbių ciklo apie emocinę sveikatą metu kultūros istorikas Tomas Vaiseta kalbino žinomą Lietuvos psichiatrą, Vilniaus universiteto psichiatrijos klinikos profesorių, pasaulio lygiu pripažintą žmogaus teisių specialistą – Dainių Pūrą.
Nuotraukos – MO muziejaus archyvo ©
Visą pokalbį pamatyti ir išgirsti galima čia. Šiuos muziejuje vykstančius pokalbius papildo ir praktiniai Mindfulness: Dėmesingo įsisąmoninimo užsiėmimai muziejuje.
Dainiaus Pūro ir Tomo Vaisetos pokalbio ištraukos
Tomas Vaiseta: Mūsų visuomenėje ir viešoje erdvėje nemažai kalbama apie tai, kaip karantinas, pandeminė situacija paveiks arba jau paveikė visuomenės psichologinę, emocinę būklę. Kai kurie rodikliai labai aiškiai rodo, kad sveikatos būklė prastėja. Kaip jūs matote šios dienos situaciją, kokia yra mūsų visuomenės psichikos sveikatos būklė?
Dainius Pūras: Aš manau, kad pandemijos pasekmės, o ypač pasekmės priemonių, taikomų stabdyti viruso plitimą, bus vėliau. Bet ką jau dabar galima pasakyti: „nėra to blogo, kas į gerą neišeitų“. Atrodo, jog vis daugiau visuomenės narių pagaliau suvokia, kad jie gali turėti emocinės sveikatos problemų. O tai nebūdinga mūsų regionui. Jis dėl įvairių istorinių, geopolitinių akibrokštų iki šiol buvo emociškai beraštis. Dabar žmonės pradeda suvokti, kad turi emocinių problemų ir netgi kreipiasi į privačiai praktikuojančius psichoterapeutus, pas kuriuos ima atsirasti eilių. Visi žmonės, o ypač – jautresni, ar tie, kurie ir anksčiau turėjo problemų, šiuo metu išgyvena rimtus išbandymus. Bet tai gal ir gerai. Pagaliau mes subrandinsime emocinį raštingumą. Ir galbūt pandemija, nors aišku geriau, kad jos nebūtų buvę, bet galbūt ji padės mums visiems suprasti, kad psichikos sveikata, emocinė sveikata yra ne mažiau svarbi už fizinę sveikatą.
Tomas Vaiseta: Tai yra viltingas ženklas, nors ši viltis atsiranda tragiškomis aplinkybėmis. Visuomenėje daugėja supratimo, bet ar jūs matote, kad didėtų spaudimas valstybei, politikams, kuriantiems emocinės sveikatos politiką? Reikia dėmesio skirti ne tik vakcinacijai, bet ir emocinei sveikatai. Ar jūs pastebite, kad šiuo klausimu didėtų spaudimas politikams?
Dainius Pūras: Spaudimas šioks toks yra, jis visada buvo, bet nebuvo susitarimo. Psichikos sveikatos sistemą jau seniai reikėjo pakeisti. Krizė, aš manau, yra idealus laikas proveržiams daryti, ypač ten, kur jų nebuvo. Lietuvos psichikos sveikatos sistemoj „liūto dalis“ atitenka trims tradiciniams srautams. Tai yra medikamentinis gydymas, kurio kartais reikia, bet jo yra per daug naudojama, psichiatrijos ligoninės ar psichiatrijos skyriai ir nuolatinės globos įstaigos, kurių gausa yra Lietuvos gėda. Šeši tūkstančiai žmonių yra uždaryti ir visi apsimeta, kad tai yra jokia problema. Iš tikrųjų tai yra sisteminės nesėkmės įrodymas. Prieš 30 metų, kai iškovojom laisvę, tai galvojome, kad iš Vakarų perimsime psichoanalizę ir kitokią psichoterapiją. Bet tuo metu Vakarų Europoje įsivyravo požiūris, kad jie stipriai „perlenkė“ su psichoanalize kaip dominavusiu gydymo metodu. Tuo metu atsirado nauja vaistų karta. Ir iš Vakarų Europos pas mus atvykę konsultantai savižudybių problemą siūlė spręsti gydant vaistais. Kaip gydytojas pabrėžiu, kad vaistai yra reikalingi, bet tik reikalui esant, pavyzdžiui sunkioms depresijoms gydyti. Dabar, karantino metu, daugėja nerimastingų žmonių, jie prastai miega. Nejaugi mes juos gydysime vaistais? Tokiu atveju artėsime prie absurdo. Vaistai turi savo vietą, bet ne tokią didelę. Gera psichikos sveikatos priežiūra yra prieinama tik elitui – turtingiems ir jų vaikams, nes už ją (kai reikia ne vaistų) Lietuvoje žmonės turi patys susimokėti. Ir čia iškyla klausimas, ar ne per brangiai mums kainuoja tai, kad daug metų tinkamai neinvestuojame į kokybišką psichologinę pagalbą.
Tomas Vaiseta: Psichologinės sveikatos prieinamumas yra problema visame pasaulyje. Ir šioje vietoje iškyla meno klausimas. Galbūt menas – muziejai, teatrai, muzika, šokis, literatūra – gali būti prieinamas visiems įvairiomis formomis ir galėtų padėti? Ar menui galėtų būti skirta didesnė reikšmė?
Dainius Pūras: Karantino metu knygoms pasisekė, aišku. Bet ir visos kitos meno rūšys yra svarbios. Muziejai, teatrai. Net ir mokslai yra „kietieji“ ir „minkštieji“, medicinoje taip pat yra kietoji ir minkštoji pusės. Turiu omenyje socialinę mediciną, bendruomenės mediciną, nemedikamentinę terapiją. Pasaulio sveikatos organizacija teigia, kad 90 procentų bendros žmonių sveikatos lemia socialiniai determinantai: fizinė ir dvasinė aplinka, santykiai tarp žmonių, ir tik 10 procentų – kūno ir jo dalių gydymas. Visgi matant finansų pasiskirstymo srautus, aiškiai pralaimi minkštieji dalykai: menai, kultūra ir sveikatos intervencijų minkštoji dalis. Investuojant į technologijas, reikia nepamiršti socialinių ir psichosocialinių technologijų. Medicina taip pat yra dar ir socialinis mokslas. Yra dvi vienodai svarbios medicinos pusės, bet finansiniai srautai – labai skirtingi. Panašiai ir su menu bei jo likimu. Bet juk galėtume geriau subalansuoti. Net ir pavyzdžiui, karantino metu. Maistas yra fiziologinis poreikis, o menas yra dvasinis poreikis. Man atrodo, kad abu yra vienodai svarbūs.
Dainius Pūras
Tomas Vaiseta: Vienas iš Jungtinių Tautų raportų kalba apie tai, kad kultūros prieinamumas, netgi globalinės sveikatos krizės metu, yra pamatinė žmogaus teisė. Jūs esate žmogaus teisių specialistas, daug metų dirbate šitoj srityje. Ar jūs pritartumėte tokiai Jungtinių Tautų raporto išvadai?
Dainius Pūras: Taip. Kultūros vaidmuo yra labai svarbus. Kaip pavyzdį duosiu Jungtinėms Tautoms mano rašytą ataskaitą apie ankstyvąją vaikystę. Esame pasaulyje jau labai daug pasiekę mažinant kūdikių ir mažų vaikų mirtingumą. Sumažinome tokių mirčių skaičių perpus. Bet mano kritinė pastaba buvo – o kodėl mes sustojame ties vaikų teise gyventi ir išgyventi? Juk vaikai turi teisę ne tik išgyventi, bet ir vystytis. Vystymasis yra ne tik fizinė raida, bet ir emocinė, socialinė, kultūrinė. Dauguma valstybių sako, kad „čia yra prabanga, mums svarbu, kad jie išgyventų“. Bet tuomet vaikai lengvai tampa išnaudojami, paaugę dažnai tampa lengvu grobiu teroristams ar ekstremistinėms grupėms. Jie negauna kultūros plačiąja prasme. Menas ir kultūra padeda brandinti sveiką asmenybę. Menas gali veikti net kaip savotiška vakcina, kaip prevencija stiprinant psichologinį atsparumą.
Tomas Vaiseta: Kanadoje, Kvebeko provincijoje, kai kurie gydytojai žmonėms beveik kaip receptą išrašo rekomendaciją lankytis meno galerijose, meno parodose. Kaip toks pasiūlymas skamba mūsų sveikatos politikos kontekste? Ar būtų realu tai įgyvendinti mūsų poliklinikose? Ar tai skamba visiškai utopiškai?
Dainius Pūras: Aš matau visai geras galimybes. Šie vadinamieji socialiniai receptai yra labai geras dalykas. Tai vyksta ne vienoje valstybėje ir labai gerai, kad atsiranda lyderių, kurie visiškai rimtai kalba, kad tai yra veiksmingi būdai gerinti žmonių sveikatą ir mažinti sunkumus, atsiradusius susirgus. Čia aš matau atsvarą to, ką „perlenkia“ medicina ne tik Lietuvoje, o ir visame pasaulyje. Jau įrodyta, kad yra pertekliniu būdu naudojamos diagnostinės ir gydomosios intervencijos. O šie socialiniai receptai yra labai geras papildomas dalykas. Aišku, jis niekada nebus lemiamas sveikatos apsaugoje, medicinoje, bet aš tikiuosi, kad ir Lietuvoje mes vis rimčiau apie tai kalbėsime.
