Nuotraukos: Is It PURE? archyvas.
Juoda ir balta. Struktūra ir komunikabilumas. Baisiai skirtingos ir tuo pačiu labai panašios. Tai Dovilė Cibulskaitė ir Ana Romanova, kūrybinis dizainerių duetas, ženklo „Is It PURE?“ įkūrėjos, suvienijusios savo pajėgas vienam tikslui: tyrumo paieškoms. Prieš metus tapusios vienu ryškiausių debiutų „Mados Injekcijos“ scenoje, Ana ir Dovilė jau spėjo nuveikti ne taip ir mažai: nuo įvairių kūrybinių projektų iki vis konkretesnius kontūrus įgaunančių drabužių linijos planų ir antrosios merginų kolekcijos, kuri publikai bus pristatyta šių metų „Mados Infekcijos“ scenoje. Apie save, kūrybą ir savo sukurtą ženklą – pokalbis su Dovile (D.) ir Ana (A.).
Pašnekovių portretų fotografijų autorė: Lina Martinkėnaitė.
Kaip atsidūrėte drabužių dizaine?
A.: Nors jau baigdama mokyklą jaučiau, kad noriu rinktis būtent šį – mados kūrėjos – kelią, tačiau pristigo tvirtesnio apsisprendimo, galbūt įtakos turėjo ir skeptiškas tėvų požiūris. Todėl metus laiko praleidau keliaudama po pasaulį, mąsčiau, ką noriu veikti gyvenime. Grįžau jau apsisprendusi studijuoti mados dizainą – ten, Vilniaus dizaino kolegijoje, ir susipažinau su Dovile. Vėliau įsidarbinau pas savo buvusią dėstytoją Jolantą Rimkutę („Studija LT“), kur vėlgi susitikau Dovilę. Matyt, taip jau buvo lemta, kad mūsų keliai vis susikirsdavo.
Bedirbdamos tapome ne tik kolegėmis, bendramintėmis, bet ir bičiulėmis. Bemąstydamos, ką čia kartu nuveikus, sugalvojome sukurti kolekciją ir sudalyvauti „Mados Injekcijoje“. Taip viskas ir užsisuko: pradėjome ieškoti, kurti, gryninti pradinę mintį, ir taip gimė mūsų pirmoji pergalinga kolekcija PURE.
Būtent iš jos kilo ir viso brendo „Is it PURE?“ pavadinimas?
A.: Tikrai taip. Sulaukusios didžiulio dėmesio ir sėkmės, automatiškai pradėjome galvoti apie brendą: kas tai bus, kodėl, kaip turėtų atrodyti logotipas ir kokias prasmes norėtume jame koduoti. Mūsų pirmoji kolekcija buvo balta, tačiau ją kurdamos supratome, kad visgi nėra tos GRYNOS baltos, tyros ir švarios. Štai taip ir iškėlėme pamatinį klausimą, tapusį mūsų šūkiu ir dueto pavadinimu: „Is it PURE?“ – ar tai tyra? Kiekvienas galime daug kartų užduoti šį klausimą ir ieškoti vis naujų atsakymų. Jau tada supratome, kad tai nebus vienos kolekcijos brendas, bet tęstinis, ilgalaikis projektas.
D.: Supratome, kad nėra tokio dalyko kaip „tyras“: tyros spalvos, tyro skonio, nėra tyrumo formulės. Mums tai pasirodė įdomu ir daugiaprasmiška. Kiekvienas žmogus turi laisvę pajusti tyrumą savaip, tik nuo mūsų priklauso, kiek tyrumo matysime aplink save, todėl savo dizainu nusprendėme klausti: ar tai tyra?
A.: Pirmosios kolekcijos tema buvo „Ar mada = religija?“, todėl supynėme tai, kas aktualu mums, ir kartu atspindėjome religinį turinį. Dar įdomiau viskas persipynė tuomet, kai tyrumo paieškoms ir religinėms temoms sugebėjome užduoti sportinį kontekstą.
Ana, kas tave labiausiai užkabino mados dizaine, kodėl paviliojo būtent ši sritis?
A.: Turbūt kaip ir daugelis kolegų, pirma pradėjau siūti sau, dar moksleivė lankiau siuvimo kursus, nes tai man buvo artima. Kaip mokėjau – taip dariau, tačiau visada su didžiausiu užsidegimu ir smalsumu. Tai buvo tarsi žaidimas: kurti, keisti, sugalvoti. Ir, kai kilo mintis kurti drabužių dizainą, ji man atrodė beprotiškai drąsi. Įsivaizdavau, kad tai darantis žmogus turi turėti kone super galias, būti labai ypatingas ir išskirtinis. Matyt, tam ir prireikė tų metų pauzės po mokyklos, kad galutinai patikėčiau savimi, kad ir aš galiu.
O Tu, Dovile, irgi ėjai tuo pačiu keliu?
D.: Mano pirmoji kolekcija gimė, kai buvau gal 5-6 metų amžiaus. Ėjau į gimtadienį ir nežinojau, ką padovanoti. Todėl ėmiau ir tiesiog pasiuvau draugės lėlėms suknelių kolekciją iš tetos siuvėjos privežtų audinių atraižų. Taip viskas ir prasidėjo, nuo vaikystės žaidimų. Vėliau šis pomėgis augo jau intuityviai. Ir nors ilgokai įsivaizdavau, kad tapsiu žurnaliste, bet kai 16 metų sudalyvavau dizainerių konkurse gimtojoje Ignalinoje, supratau, kad mano kelias kitas. Palaikė ir mama, suradusi man menų mokyklą šiai gyslelei lavinti. Taip bevažinėdama savaitgaliais mokytis, dvyliktoje klasėje sukūriau penkių modelių mini kolekciją. Tam, kad ji nebūtų labai brangi, sugalvojau drabužius daryti ant fanerinių „žmonių“, „prišaudydama“ audinius. Tai buvo kartu ir paveikslas, ir meno kūrinys – visą šią kolekciją pristačiau atskira diplominio darbo knyga.
Tuomet, kaip ir Anai, sekė Vilniaus dizaino kolegija, ir knygos „Kur stoti“ man jau nebeprireikė. Mokslai buvo žiauriai įdomūs ir vertingi. Stengiausi netingėti, neburbuliuoti ir nesiskųsti. Mano požiūris paprastas: atėjau čia, leidžiu savo laiką, moku didelius pinigus, todėl pasiimsiu maksimumą iš to, ką man duoda. Ir mėgavausi studijomis visus tuos trejus metus.
Baigusi atėjau asistuoti Jolantai Rimkutei viename projekte, o vėliau tapau jos nuolatine asistente. Tai buvo tarsi gyva mokykla: ateini ne užsidirbti pinigų, bet įgauti patirties ir jau išties išmokti labai konkrečių dalykų, reikalingų šiam amatui.
O kada supratai, kad metas kurti kažką savo?
D.: Tiesiog ateina laikas išaugti iš „pampersų“: kai pats nebegali nieko pasiūlyti, neberodai iniciatyvos darbe, tai reiškia, vadinasi, laikas skirstytis. Ką labai gražiai ir padarėme.
Puikiai pamenu, kaip žaibo greičiu užsisuko veiksmas, kai pradėjome dirbti kartu su Ana, ruošdamos savo pirmąją kolekciją „Mados Injekcijai“. Eskizai paruošti, juos reikia siųsti organizatoriams, o pavadinimo – nėra. Ir taip, ir anaip blaškomės, liko dešimt minučių iki termino, ir Ana staiga sako: žinai, žiūriu aš į tuos eskizus ir matau, kad pavadinimas turėtų būti PURE…
Apie tai, kad mūsų kolekcija buvo pastebėta, sužinojau poilsiaudama Tenerifėje. Paskambino Ana ir sako: praėjome į pagrindinę Mados Infekciją, taip kad kaip sau nori: arba pakuok lagaminus ir grįžk, arba išbraukiu tave iš sąrašų ir liksiu reprezentuoti kolekcijos viena.
Ir aš jau kitą dieną turėjau bilietą namo, į Lietuvą.
Praėjusių metų kolekcija paliko ryškų skaidrumo, baltumo, tyrumo įspūdį. Ko galime tikėtis iš jūsų naujosios kolekcijos, kurią pristatysite šių metų „Mados Infekcijoje“?
A: Šių metų kolekcijoje „Is It PURE 02“ išlaikysime savo braižą: išliks daug sportinio stiliaus, sportinių audinių kasdienėje aprangoje. Lieka minimalizmas ir švarios linijos – visa tai yra mūsų „Is it PURE?“ ženklo išskirtinumas, kurį išlaikome. Didžiausias įkvėpimo šaltinis šiemet – vanduo ir trys jo fazės. Ledas, jam tirpstant – vanduo, kuris kaisdamas virsta garais. Negana to, mus labai žavi kosminė odisėja, ypač aštunto dešimtmečio mokslinės fantastikos filmai. Viso to šiemet mūsų kolekcijoje bus išties nemažai.
Kiek jūsų kolekcijos skirtos dėvėjimui?
A: Dalis mūsų sprendimų kolekcijose būna skirti bendrai idėjai išreikšti, tačiau vis dėlto esame orientuotos kurti aprangą, kuri atrastų savo vartotoją ir būtų nešiojama.
D: Šiemet ne tik mes augame kaip kūrėjos, bet ir mūsų brendas bei jo suvokimas. Norėtume, kad ši kolekcija būtų 100 proc. nešiojama, įperkama, bet tuo pačiu ir kūrybiškai įdomi bei konceptuali. Pasistengsime, kad ir pasirodymas būtų ne mažiau efektingas nei praeitais metais. Šiemet bendradarbiaujame su Marku Palubenka, kuris mums kuria pasirodymo muziką, ir tai yra dar vieno įdomaus proceso dalis – kūrybinės komandos būrimas, jaunų, tokių pat kaip mes, kūrėjų įtraukimas. Kaip ir pernai, su mumis dirbs fotografė Lina Martinkėnaitė, vizažo meistrė Greta Remeikytė.
O kiek dėmesio kurdamos drabužius skiriate jų praktiškumui?
D: Šiemet apie tai labai stipriai galvojome. Iš čia ir kolekciją inspiravusi vandens tema: klimato atšilimas, tirpstantys ledynai ir… naujosios technologijos. Štai kodėl savo kolekcijai pasirinkome nemažai sportinių, technologiškai inovatyvių termo audinių, kuriuos norime integruoti į kasdienį žmonių gyvenimą, paversti savaime suprantamu pasirinkimu. Ateityje norėtume šią koncepciją plėsti ir išmanius audinius naudoti jau ir viršutinių rūbų gamybai.
Minėjote, kad šie metai buvo be galo intensyvūs – kokiuose projektuose jau spėjote sudalyvauti?
D: Kūrėme kostiumus kūrybinės komandos „A-Twins“ kolekcijai „Archaic Gardens“ – tai buvo savotiška modernios nuotakos interpretacija archaiškame kontekste. Kostiumai buvo demonstruoti kolekcijos pristatymo metu Vilniuje, renginio „Exit To The City“ scenoje, ir Londone, renginio „Noise“ scenoje. Šiuo metu kolekcija, įamžinta Tomo Vyšniausko nuotraukose, virto fotografijų paroda, eksponuojama Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Kitas įdomus projektas – su šiuolaikinio šokio trupe iš Klaipėdos „PADI DAPI Fish“, kurių spektakliui „Klubas“ kūrėme kostiumus. Juos kurdamos vėlgi likome ištikimos savo braižui, manau, kad puikiai pavyko suderinti spektaklio autorių sumanymus ir mūsų menines intencijas.
Šiuo metu dirbame prie originalaus projekto kartu su fabriku „KIRPTE“ – kuriame limited edition produktą, skirtą miesto dviratininkams: drabužių liniją žmonėms, kurie šiltesniuoju metų laiku mėgsta minti dviračiu tiek į darbą, tiek pramogauti.
O iš ko valgote duoną? Juk kolekcijų kūrimas ir bendradarbiavimai projektuose, bent jau kol kas, pelno jums neneša?
A: Yra ir kiti, komerciniai projektai, kuriuose būna mažiau kūrybos, bet kurie atneša pinigus – filmavimai, reklamos…
D: Kūrybiniai procesai yra ilgi. O reklamoje viskas vyksta žaibiškai: turi savaitę pasiruošti, kelias dienas nufilmuoti – viskas. Taigi, gyvename iš stilisto darbo. Privačių klientų dar neturime tiek, kad galėtume dirbti vien su jais – tačiau einame link to, ir jų atsiradimas – tik laiko klausimas. Juk esame labai jaunas vardas, mums dar viskas priešakyje.
Kodėl nusprendėte dirbti dviese, o ne kiekviena individualiai?
A.: Duetas prasidėjo nuo sutapimų, atsitiktinumų, bet mudviem viskas taip sklandžiai einasi, kad iki dabar mąstome identišku ritmu: kartais ateinu jai iškloti savo naujos idėjos, o ji sušunka, kad kaip tik mąstė lygiai apie tą patį!
D.: Mano stiprioji pusė turbūt yra komunikacija, vadybinės kompetencijos. Tuo tarpu Ana tobulai susikalba su siuvėjomis, yra audinių žinovė. Užtat kūryboje esame absoliučiai lygiavertės, net eskizus piešiame abi: viena piešia, kita pripiešia ant viršaus, taisome, perbraižome…
Kokie jūsų ateities planai?
A.: Tikrai norėtume su savo ženklu atsiriekti tam tikrą rinkos dalį ir joje įsitvirtinti. Ties tuo intensyviai dirbame – ir tai tikrai nėra taip lengva, kaip gali atrodyti. Plėtrai reikia įvairiausių žmonių – nuo marketingo iki buhalterijos specialistų, nes negali būti dizaineriu ir kartu išmanyti visas kitas dešimt sričių, kurios reikalingos sėkmingam verslui.
D.: Mūsų tikslas šiuo metu yra suorganizuoti nebe vienetinę, o labiau masinę gamybą, orientuotą į tuos kolekcijos modelius, kurie mums atrodo labiausiai nešiotini, patraukliausi klientams. Į mus jau kreipiasi įvairūs mados namai, butikai, todėl norėdamos su jais bendradarbiauti, turime atitinkamai ir pasiruošti.
Žinoma, stiprinsime savo vardą ir jo neapleisime: esame nusprendusios, kad net keliaudamos po pasaulį, vis tiek aktyviai vystysime šią veiklą per atstumą. Svajonės lieka tos pačios.
