Nuotraukos – Kristinos Alijošiūtės
Netaisyklingos geometrinės formos, kurios reprezentuoja naują, modernų požiūrį ir nusistovėjusių taisyklių laužymą grafinio dizaino srityje. Grafikos dizainerės Kristinos Alijošiūtės darbuose galima aptikti estetiką, kurioje jaučiamas ryšys su moderniuoju stiliumi, bet taip pat ir savitą identitetą, atskleidžiantį individualų dizainerės stilių. Kristina dirba su risografijos spauda, kuri Lietuvoje yra dar mažai kam žinoma. Originalus rezultatas naudojant šią techniką padeda atskleisti savitą ir netikėtą darbų koncepciją.
Kristina, ar galėtum trumpai papasakoti, kaipgi vis dėlto grafinis dizainas atėjo į tavo pasaulį? Kodėl pasirinkai būtent šią dizaino sferą? Ar tai buvo spontaniškas pasirinkimas, ar jau mokyklos laikais buvai nusprendusi savo ateitį sieti su grafiniu dizainu?
Tai buvo gana logiškas pasirinkimas, nes nuo pat vaikystės veikiau kažką susijusio su kūryba. Tik prieš baigdama mokyklą buvau nusprendusi, kad man patinka interjero dizainas, todėl besirinkdama, kur mokytis, net nesvarsčiau apie grafinį dizainą. Nuomonė pasikeitė po pirmo pusmečio, kai supratau, kad naudotis erdviniu mąstymu sekasi žymiai prasčiau nei tikėjausi.
Šiuo metu dirbi kompanijoje Lietuvoje, kurioje grafinis dizainas turi savą stilistiką ir supratimą. Ką pastebi lietuvių kūryboje, kaip apibūdintum savąją?
Lietuvoje labai daug talentingų žmonių, kurių darbai mane nuolat įkvepia, ypač patinka tai, ką daro mažos ir dar šviežios dizaino studijos. Nors kai kurios dizaino tendencijos mus pasiekia kiek lėčiau ir gali būti ne taip lengva įtikinti klientus imtis originalesnių sprendimų. Manau, kad šiuo metu dominuoja kiek modifikuotas minimalizmas – nebe skandinaviškas, bet ryškesnis, išeinantis už griežto paprastumo normų. Mano pačios darbai dažniausiai neperkrauti detalėmis, tačiau nebūtinai isteriškai tvarkingi. Mėgstu netaisyklingas geometrines formas, nes jos neįpareigoja, asocijuojasi su formomis objektų, kuriuos galima aptikti gamtoje.
Viena iš technikų, kuri tave sudomino yra risografija. Daugumai tai yra nepažįstama sritis, kurią norint pažinti tu nusprendei vykti į kūrybines dirbtuves Berlyne. Ar gali plačiau papasakoti apie šią atlikimo techniką – kaip, kam ji yra naudojama?
Risografas vizualiai primena paprastą biuro kopijavimo aparatą, bet jo veikimo principas turi daug bendro su šilkografija ir ofsetine spauda. Vienu metu ant popieriaus spausdinamas vienas sluoksnis dažų, taip pat galimas tik ribotas spalvų kiekis. Seniau „Riso“ mašinos buvo naudojamos spausdinti įvairiems blankams, kadangi spauda gana pigi ir greita. Vėliau šią techniką atrado menininkai, labiausiai dėl specifinio rezultato. Ant risografu spausdintų vizualų matosi tam tikras noizas, todėl jie atrodo tarsi iš praeito amžiaus. Tą susidomėjimo bangą tikriausiai kažkiek lėmė taip pat ir nostalgija visiems retro dalykams, įskaitant juostinius fotoaparatus arba „lo-fi“ estetiką muzikoje.
Ar risografu yra kuriami tik plakatai, ar kaip tik jį galima naudoti daugumoje projektų, ne tik grafinio dizaino srityje?
Risografas turi nemažai ribojimų, pavyzdžiui, maksimalus popieriaus lapo dydis yra A3, kai kuriose mašinose ir A2. Taip pat negalima naudoti pernelyg storo popieriaus. Taigi šią techniką geriausia naudoti įvairiems printams, plakatams, mažo tiražo leidiniams.
Ar risografas yra plačiai naudojamas Lietuvoje? Ar reikia vykti į kitas šalis norint įgyvendinti projektą?
Lietuvoje kol kas yra viena vieta, kur atsispausdinti darbus risografu gali visi norintys, tai – „Kitokia grafika“ Kaune. Daug spaustuvių yra Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje, Londono „Hato press“ ir „Colorama“ Berlyne dažnai organizuoja kūrybines dirbtuves visiems, norintiems išbandyti šią techniką.
Kaip minėjai, esi dalyvavusi kūrybinėse dirbtuvėse Berlyne. Ar gali papasakoti apie šią patirtį? Ką naujo sužinojai?
Tai buvo „Picture Berlin“ organizuojamos meninių knygų dirbtuvės. Pasiskirstę grupėmis su menininkais iš įvairių šalių turėjome sukurti bendrą leidinį, kuris vėliau buvo atspausdintas risografu. Mane nustebino laisvas požiūris, spaudimo ir konkurencijos nebuvimas. Mano grupėje buvo vien tik fotografai iš JAV, Rusijos ir Norvegijos, tačiau tarsi netyčia visų mūsų darbai puikiai derėjo tarpusavyje. Dėl šios patirties šiek tiek atsipalaidavau ir netgi įgijau drąsos, nes iki tol maniau, kad man dar toli iki tokių projektų, kad panašius leidinius gali leisti tik diplomuoti menininkai rimtais veidais su didele patirtimi. Visiška netiesa! Ir apskritai, kuo toliau, tuo labiau tos ribos nyksta.
Tu taip pat domiesi ir savilaida (angl. self-publishing). Kuo ši sritis tave domina, ką būtina žinoti joje dirbant?
Savilaida mane domina savo laisve ir jėga, tai yra žinojimas, kad niekas nekontroliuoja to, ką darai. Tai yra saviraiškos būdas ir tam tikra meno forma. Į šią kategoriją patenka įvairūs zinai, menininkų knygos. Savilaidos esmė – projektas įgyvendinamas be leidėjų ar investuotojų įsikišimo, dažniausiai paties autoriaus lėšomis. Manau, kad tuo užsiimti gali beveik bet kas, kas turi noro. Tą puikiai įrodo pankų zinai iki interneto suklestėjimo. Šia sritimi dar labiau susidomėjau prieš keletą metų zinų kūrimo dirbtuvėse „Lentyna“, taip pat įkvėpė dabar jau nebeegzistuojanti leidykla „NSEW Press“ ir jos įkūrėja J. Williams.
Kokius projektus esi įgyvendinusi?
Šiuo metu kuriu ziną, kuris bus atspausdintas risografu. Taip pat kartu su Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos internetiniu žurnalu „letmekoo.lt/leiskmankukuoti“ išleidome du zinus, kurie, nors ir ne visai atitinka savilaidos sąvoką, savo estetika ir įgyvendinimu yra labai arti to. Lietuvoje jau seniai leidžiami zinai, tačiau ilgą laiką jie buvo labiau informacinio pobūdžio. Kai neliko tokio poreikio, atsiskleidė iliustratoriai, komiksų kūrėjai, menininkai, tačiau tie leidiniai vis vien yra nišiniai, neaptinkami kiekviename knygyne, todėl iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad nieko nevyksta.
Kokie tavo ateities planai?
Galvoje labai daug idėjų, noriu, kad ir daugiau žmonių atrastų spaudą, po truputį skleisti tendenciją pirkti ar dovanoti printus. Praeitais metais kūriau risografines atvirutes „Happimess“ labdaros iniciatyvai, pastebiu, kad susidomėjimas netradicine spauda po truputį didėja. Greitu metu spausdinsiu nedidelio tiražo ziną. Noriu toliau dirbti su leidinių dizainu, gal netgi išbandyti bendradarbiavimą su kokiu nors rašytoju. Labai tikiu, kad spauda dar nemirė.
