Nuotraukos – Sauliaus Petrošiaus archyvų ©
Tarp Miuncheno ir Vilniaus šiuo metu gyvenantis videomenininkas Saulius Petrošius įgyvendina ne vieną kūrybinį projektą – nuo menininkų rezidencijos įkūrimo Italijoje, riedlentėms skirto prekės ženklo plėtojimo ir video darbų, iki augalų sodinimo požeminiuose Miuncheno metro. Kaip jam pavyksta suderinti ne tik tai bei kodėl vídeomenas Sauliui yra pagrindinė veikla, be kurios jis neįsivaizduoja savo gyvenimo – šiame pokalbyje.
Papasakok apie savo, kaip video kūrėjo pradžią.
Dar 2004-ais metais kartu su draugu Mariumi Urbonavičiumi pradėjome filmuoti kaip važinėjame riedlentėmis. Video filmavome mažu fotoaparatu, kuris nefilmavo tokia gera kokybe, kaip šiuolaikiniai fotoaparatai. Nepaisant to, vis vien labai džiaugiamės nufilmuota medžiaga.
Vėliau ėmiau naudoti savo brolio fotoaparatą, pradėjau kurti muzikinius klipus bei trumpus video, kuriuos sukurdavau kelionių metu. Būdavo įdomu fiksuoti vietas, į kurias nuvykstu pirmą kartą ir po to viską sumontuoti arba priešingai – filmuojant namuose, kurti siurrealistinius vaizdus, t.y. daryti natiurmortus iš daiktų ir juos filmuoti.
Vieną profesionalesnių video nufilmavau kartu su montažą puikiai išmanančiu draugu Domantu Misevičiumi. Naudojome jo kamerą „Sony“. Grįžtant prie pasakojimų apie kameras, vieną brangiausių – „Sony Fx1“ atsisiunčiau tiesiai iš Niujorko. Mažai kas tokią tada turėjo Vilniuje. Neturėjau tam pakankamai įgūdžių, tad kaip ja naudotis mane pamokė draugas Petras Skukauskas. Tuo metu jis filmavo „MTV Baltics“ ir mane pakvietė filmuoti „MTV“ reportažus. Šiuo metu filmuoju „Sony Cinealta“, kuri filmuoja panašiai kaip „Arri Alexa“ kamera. Pastarąja nufilmuoti vieni geriausių pasaulyje kino filmų, kaip „Amelija iš Montmartro“ ar „Kvepalai“.
Kodėl videomenas, o ne kita meno sritis?
Video kūrimą pasirinkau dėl pomėgio muzikai ir fotografijai. Man patinka pastarąsias meno šakas jungti į vieną visumą. Videomenas – tai, ką galiu sukurti efektingiausio.
Apie ką tau buvo ir yra dabar svarbu kalbėti savo darbuose? Kokios temos tau rūpi?
Man patinka daryti savo, draugų arba man įdomių žmonių portretus. Filmuoti riedlentininkus ir kitus sportininkus, šokėjus, menininkus, objektus ir panašiai. Įdomu nufilmuoti vietas, perteikti jų atmosferą, sukurti siužetą.
Koks esi kaip kūrėjas?
Kaip kūrėjas, visus savo darbus parodau tiems, kas filmavosi. Mes kartu peržiūrime ir tada nusprendžiame, ar gerai tai publikuoti. Kaip kūrėjas, aš mėgstu patekti į aplinką ir joje pradėti kurti. Nufilmuoti tokią, kokią ją matau savo akimis, o tai ne visada yra paprasta.
Save įvardini kaip teniso žaidėją, riedlentininką, kūrėju. Kuo esi labiau? Ar šios veiklos papildo viena kitą?
Norėčiau žaisti tenisą, bet, deja, pastaruoju metu nerandu tam laiko. Tačiau laikau save tenisininku. Tiesiog, žinau ir jaučiu, jog šioje srityje galėčiau nuveikti daugiau. Šiame sporte nereikia daug drąsos. Mano nuomone, tenisas – palyginti lengvas žaidimas, kuriame tu nesusižeisi stipriai, o važinėjant riedlente – rizikos yra kur kas daugiau. To labiausiai ir bijau. Galima sakyti, kad darau tai, ko labiausiai ir bijau.
Tavo video darbuose galima matyti nemažai įrašų apie riedlentininkus. Dažnai tuose video pasirodai ir pats. Ar tau svarbu tai savotiškai dokumentuoti, ar labiau tokiu būdu pristatyti prekės ženklą „Ačiū“?
Man svarbu ir filmuotis pačiam ir pristatyti asmeninį prekės ženklą „Ačiū“. „Ačiū“ – tai mano galimybė tapti riedlentininku. Aš turiu savo „Ačiū“ pro-modelį, ant kurio – menininko Gintauto Trimako fotografija iš darbų ciklo „Išėjimai“, vaizduojančio krantus. Kiekvienas riedlentininkas, turintis „Ačiū“ lentą, kartu tarytum turi savo krantą. Mano „Ačiū“ lentas galima rasti pačiame Vilniaus centre – „DĖK’ui“ ir „Denim Diaries“ parduotuvėje.
Kaip atsirado „Ačiū“? Ar jis plėtojamas ne tik Lietuvoje?
Sugalvojo mano kolegos riedlentininkai iš buvusios ekstremalaus sporto asociacijos „X Club“, palyginti seniai, kokiais 2004-ais metais. Manau, reikia daug daryti, kad būtu nors kokie rezultatai. Tam reikia laiko, bet anksčiau ar vėliau – pavyks!
Visa tai įdomu – kurti rūbus, lentas ir kitą inventorių, dalyvauti renginiuose, parodose, daug fiksuoti važinėjimo ir prie to paties kurti nuotraukas, daile, video ir filmus. Aš taip pat ieškau žmonių, kurie norėtų ir galėtų investuoti į tai. Taip, „Ačiū“ prekės ženklą galima rasti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Žmonėms įdomu išgirsti ir išmokti šį labai gražų lietuvišką žodį.
Nemažai laiko gyveni Miunchene. Kokias asmenines perspektyvas matai ten nei čia Lietuvoje? Kuo šis miestas tau artimesnis?
Miunchenas – tai muzika, svajos, galimybės, smagūs nuotykiai, pažintys, naujienos. Vilnius, taip pat toks yra, bet tokį jausmą Vilniuje išgyvenu tik retkarčiais. Man, kaip kūrėjui, gera gyventi Miunchene. Čia yra puikios lokacijos bei įkvepianti aplinka – ežeriukai ir ežerai, kalnai ir alpės, o ne taip toli – ir Viduržemio jūros krantai.
Vienas artimiausių tavo projektų Miunchene yra susijęs su augalais ir tyrimu, ar jie gali augti be saulės šviesos. Papasakok apie tai plačiau.
Šis projektas man labai įdomus. Pajutau, jog žmonėms reikia žalumos požeminėse stotelėse. Tuomet aš pažiūrėjau internete kokios gėlės auga be saulės ir išrinkau tinkamiausias. Na, bent jau kurios man pačiam atrodo gražiausios.
Galėtų ir žmonės nubalsuoti, kokios gėlės jiems labiausiai patinka. Tačiau pradžioje man norėtųsi sukomponuoti viską pačiam ir pirma apželdinta stotelė būtu šalia Miuncheno Parlamento. Ji būtu kaip pavyzdys ką galima padaryti ir ko tikėtis. Jeigu patiktų, tada apželdinti ir kitas stoteles. Galbūt net visame pasaulyje!
Kokie tavo įsimintiniausi darbai, projektai, kuriuos darei netolimoje praeityje?
Mano pats įsimintiniausias projektas dar neįgyvendintas, bet labai noriu jį sukurti ir, manau, tikrai pavyks. Vienas paskutiniųjų – tai rezidencija menininkams, panašiai kaip „Nidos meno kolonija“. Tikiuosi, kad jai bus galima parūpinti medžiagų ir technikos kurti. Tai tokia nenaudojama laivų taisykla, kurioje yra daug erdvės. Tarp kitko, skrendant lėktuvu išeina labai panašus kelionės laikas kaip nuo Vilniaus iki Nidos! Ją norisi atnaujinti ir padaryti ekspozicines, kūrybines bei gyvenamąsias erdves. Praeitą pavasarį Italijos vyriausybė man išdavė kūrėjo
atestatą.
Iš filmuotų darbų įsimintiniausi mano video gimė kuriant su draugu Deividu Sereičiku. Taip pat filmuojame riedlentininkų video su Tadu Damuliu. Prisimenant naujesnius video, galėčiau išskirti trumpametražį filmą „The Mystical Train“, kurį nufilmavau Šveicarijos Alpėse. Arba video „Paris Lounge“ su draugais riedlentininkais iš Miuncheno.
