„Rupert“ maloniai kviečia į 6-osios alternatyvios edukacijos programos dalyvių Monikos Janulevičiūtės ir Antano Lučiūno, Mildos Januševičiūtės, Onos Juciūtės, Marjolein van der Loo, Vytauto Stakučio, Ryčio Urbansko, Naglio Kristijono Zakaro darbų parodą „Savas žmogus už durų“. Parodos atidarymas vyks nuo 19 val. rugsėjo 13 dieną meno centre „Rupert“. Parodos uždarymas rugsėjo 15 dieną nuo 19 valandos. Įėjimas nemokamas ir atviras.
6-ąją „Rupert“ alternatyvios edukacijos programą kuruoja ir koordinuoja Adomas Narkevičius. Parodą „Savas žmogus už durų“ ko-kuruoja Giulia Civardi ir Adomas Narkevičius.
Nuotrauka – organizatorių archyvo ©
Stabtelk, padelsk.
Ji dainuoja dainą kažkaip atvirkščiai, bet savu tempu. Kilimas kvėpuoja palei sieną. Ateina nemaloni mintis, kad nebeišeina nuspėti savo kūno. Gydytojai bando, bet žalos neišeina sustabdyti, greito sprendimo nėra. Juslinis-kūniškas „aš“ jau išvirkščias. Nėra kaip kitaip elgtis, tik keisti tai, kas iki tol atrodė racionalu, pasiduoti staigiam ir skaudžiam ligos suvokimui. Sieki būti atvirai nesuderinamas su privatumu. Šuolis, tik iš tikėjimo ir pasitikėjimo, gali būti skausmingas, bet viltis dabar bent nebeatrodo kaip inertiškas dalykas.
Diena dieną seka savaitei einant be konkretesnio plano. Mes statom miestus darbui, ne sau, užsikirtę energijos pliūpsnių ir išsekimo ratuose. Laiko pojūtis sulėtėja pagal visatos ritmiškumą, intelektualinės ir emocinės būsenos prisitaiko taip pat. Galbūt aštrus trukmės suvokimas sustiprins dingusį jautrumą sau ir kitiems žmogiškiems ir ne-žmogiškiems pavidalams. Mėnulio ir planetų judėjimo stebėjimas tampa rūpestingu malonumu – dalyvavimu ritmingoje dermėje, ne tik pavienėm pasitenkinimo akimirkom.
Nedaugelis, bet keli žmonės šoka kalbėdami. Mergina darbo apranga pasakoja istoriją kaip vieną kartą ji pasijautė išnaudota nepažįstamojo internete. Ką, negirdėjai? Jos privatumas, ne iki galo atskleistas, prisotino orą. Dabar skendim prisiminimais pripildytam kvape. Kaip ji jaučiasi? Kaip tau atrodo?
Tuo pat metu, kiti kūnai atsiduria kartu, pasikeisdami. Skirtingos kalbos persisunkia, užtvindo jų nerimastingus judesius. Lyg iš pertekliaus, lyg tam, kad išgytų, žmonės nenustoja šokti, visi ties proveržio riba.
Skylė skysto marmuro kaule
pilno kūno, bet neaišku kaip jo su verte,
šuns numesta tiesiai į dėmesio centrą,
neaišku ką manyti žiūrint pro langą, praeinant,
Ar labai norisi turėti jį dabar? Aprengtą nieko taip ir nesudominusiais dizainerio rūbais. Jie tinka tik pastoviai besikeičiančiam kūnui. Kur šie daiktai buvo prieš atsirasdami čia, tam, kad būtų perdaryti, nesunaikinti. Ar jie atgavo savo seną vertę, gal dabar jie vėl trokštami, tik kitaip?
Daug dalykų pakeitė savo vietą ir nebeatlieka lauktųjų funkcijų. Vaizdai virsta nuo nepriekaištingų sienų į kelio ženklus. Rankomis supjaustytų bulvių traškučiai kybo ore tarp žemės ir pastatų stogų. Kitoj kambario pusėj miškas pasirodo sekcijų viduje. Pastarosios savo ruožtu irgi grįžta į atmintį, nors šmėkla kaip ir jau turėjo būt dingusi. Erdvės pasirodo esą išvirkščios, aplink buitiniai greitkeliai ir medžiais apaugę koridoriai. Idealus grožis suabejoja savimi, bent trumpam.
Riaumojantis garsas staiga pasigirsta kažkur mieste. Nuaidi ir greitai dingsta, bet lieka galvoje to, kas nori sulaikyti jį šios įnirtingos ekstazės akimirką. Jis bando pavyti tą ūžesį, piešdamas metalines partitūras ore, bet pats supranta, kad beviltiškai. Garsas išslysta, prapuolęs kažkur tarp miesto panoramų ir jūros giesmių, laukia kito nepranešto pasirodymo.
Ant Gedimino prospekto akmenų dešimtainiais kodais ir jau seniai įrašytais garsais išryškėja nematomų smurto formų kontūrai. Kažkur ten – dvi protestų bangos ir ilga tyla tarp jų. Garsiakalbiai rėkia vienas ant kito, o istorijos išsišakoja. Iki šaknų prisikasti, panašu, nebeišeis, tuo labiau rasti jas kažkieno sodyboj.
Kask kask, greičiau! O dabar, pranyk.
