Nuotraukos – ŠMC archyvas
Šį penktadienį, gruodžio 16 d., 12 val. Šiuolaikinio meno centre vyks spaudos konferencija, kurios metu bus paskelbtas bei apdovanotas parodos „Seklus, greitas ir dar neįvardintas. JCDecaux premija“ laureatas. Parodos prizininkui reklamos sprendimų bendrovė „JCDecaux“ skirs 3000 Eurų prizą bei galimybę savo darbus eksponuoti lauko reklamos plotuose.
„Seklus, greitas ir dar neįvardintas“ – tai pirmoji paroda, pradedanti naują kasmetinių parodų ciklą „JCDecaux premija“, kurį inicijavo Šiuolaikinio meno centras kartu su „JCDecaux“. Ciklas skirtas pristatyti Lietuvos jaunųjų menininkų kūrybą ir skatinti naujų darbų sukūrimą juos prodiusuojant ŠMC kvietimu.
Parodos pavadinimas nurodo į situaciją, kai mėginame staiga įvardinti kokį nors reiškinį ar daiktą, kurį patys ne iškart atpažįstame. Tuomet į pagalbą pasitelkiame pirmas į galvą šovusias jo savybes, nurodydami ne daikto vardą, ne kas jis yra, tačiau spontaniškai, tarsi kokiu pleištu užkimšdami netikėtai dėl žodžių stygiaus atsivėrusias kalbos spragas.
Ši paroda yra naujų patyrimų laukas ir dėl to ji susiduria su savo pačios identiteto paieškos problema. Šiuolaikinio meno centrui tai yra pirmasis tokio pobūdžio bendradarbiavimas su privačia įmone. Daugeliui parodos menininkų – pirmasis tokio tipo bendradarbiavimas su Šiuolaikinio meno centru. Kuratoriams – pirmasis susidūrimas su prizinės parodos žanru.
Kita vertus, dauguma parodoje eksponuojamų kūrinių vienokia ar kitokia forma egzistavo jau seniau. Jie buvo matyti Vilniaus dailės akademijos auditorijose, kompiuterio ekranuose ar prieš tai vykusiose parodose. Tačiau, kai menininkai buvo pakviesti atsispiriant nuo šių darbų sukurti naujus kūrinius, kurie gyvai reaguotų į eksponavimo aplinką – ŠMC pastato ir Šiaurinės salės istoriją bei jos paliktus ženklus, kūriniai įgavo naujus reikšminius elementus, skleisdamiesi dažnai netikėtomis trajektorijomis.
Parodoje pristatomi keturi jaunųjų menininkų projektai, kurių autoriai – Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius, Ona Juciūtė, Beatričė Mockevičiūtė, Kęstutis Montvidas.
Kuratoriai: Edgaras Gerasimovičius ir Audrius Pocius
Parodos architektai: Petras Išora ir Ona Lozuraitytė
Kęstutis Montvidas. Apytiksliu atstumu
Kęstutis Montvidas savo darbe „Apytiksliu atstumu“ iš NASA archyvuose rastų Marso nuotraukų sukūrė šios planetos landšaftą ant nuvirtusio ąžuolo kamieno. Paprastai šį peizažą galime stebėti tik medijuotą sudėtingų optinių prietaisų, tačiau šįkart menininkas perteikė jį naudodamas archajiškas medžio apdirbimo priemones.
Viltė Bražiūnaitė ir Tomas Sinkevičius. Po darbo
Viltės Bražiūnaitės ir Tomo Sinkevičiaus kūrinyje „Po darbo“ kuriamas pasakojimas apie veikėją, kuris negali rasti tinkamos vietos savo kasdieniams norams išpildyti. Filmas sukurtas iš daugelio konkretaus laiko ir vietos neturinčių vaizdinių ir tekstų nuotrupų, tokiu būdu ženklinant nomadišką nūdienos žmogaus situaciją. Net filme skambantis balsas – šiaip jau vienas asmeniškiausių dalykų – priklauso internete sutiktam anonimui.
Beatričė Mockevičiūtė. „Horizon I‘ve Ever Seen Before“
Beatričės Mockevičiūtės „Horizon I‘ve Ever Seen Before“ – tai vienas ilgas kadras, kuriame rodomas vėjyje plevėsuojantis sunkvežimio priekabos tentas, projektuojamas ant šiam tentui identiško dydžio ekrano. Tokiu būdu demonstruojamas vaizdo įsikūnijimo į medžiagą procesas, kuomet projektuojamas kadras animuoja negyvą ekraną, o šis suteikia besvorei šviesai masę.
Ona Juciūtė. Puota
Onos Juciūtės „Puota“ – tai, pasak pačios menininkės, „nurengtas“ pustrečio metro aukščio stalas. Šiuo „nurengimo“ veiksmu menininkė ne tiek suteikia baldui antropomorfišką charakterį, kiek nepatogiai sudaiktina greta šio objekto atsidūrusį žmogų.
Parodos architektai Petras Išora bei Ona Lozuraitytė, reaguodami į institucijos darbo cikliškumą ir nuolatinį poreikį po kiekvienos parodos su kuo mažesniu nuostoliu sugrąžinti parodines sales į pradinę neutralią būseną, tiesiogine prasme sluoksnis po sluoksnio į vieną prasminį paviršių iškelia paliktus nuostolio ženklus, bylojančius apie pastato ir institucijos kelionę per laiką ir skirtingus jų identitetus. Apnuogintos Šiaurinės salės lubų konstrukcijos sukuria dviprasmišką situaciją – viena vertus, jos atveria parodinės erdvės tūrį, o kita vertus, prislegia optiniu triukšmu. Taip siekiama parodyti instituciją tokią, kokia ji yra šiandien vis labiau nomadiškame ir tarptautiškame meno lauke: kažkada buvusi kone vieninteliais Lietuvos šiuolaikinio meno vartais į Vakarus, dabar ji yra, nors ir labai svarbus, tačiau tik vienas iš daugelio tiltų menininko karjeroje. Visa tai daroma siekiant permąstyti priziniam parodų žanrui būdingą ekshibicionizmą, kuomet kūriniai priešpastatomi vienas kitam ir išryškinti ne tik tai, kaip institucija veikia šiandien kuriančius menininkus, tačiau ir šių menininkų įtaką institucijai.
Tokio pobūdžio parodos neišvengiamai iškelia pamatinius klausimus: kaip mes suvokiame, kuriame ir ko mes tikimės iš šiuolaikinio meno. Nors šiuo metu dar anksti vienareikšmiškai įvardyti, kas ši paroda yra, tačiau galime mėginti ją apibūdinti, stebėti kaip ji veikia ir auga kartu su tais, kurie prie jos prisidėjo, joje dalyvauja bei ją stebi ir, galbūt, kartu su dalyvausiančiais ateityje.
