Šiaurės šalių juvelyrika

2014 11 24 21:28 | Aktualijos
Autorius: SwO

Daniela Hedman (Švedija). Kaklo papuošalas „Pėdos“ iš ciklo „Žemė“. 2010. Varis, siūlai, 240x100x1 mm. LDM archyvo nuotr.

Praėjusią savaitę Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) atidaryta paroda „Iš šalčiausio krašto: Šiaurės šalių juvelyrika“, kurioje iki pat sausio vidurio bus galima išvysti 159 papuošalus, sukurti 61 menininko iš Šiaurės šalių – Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos, Švedijos, Estijos.

Parodos kuratorius W. Halén yra Oslo Nacionalinio meno, architektūros ir dizaino muziejaus, Dizaino ir dekoratyvinio meno departamento direktorius, apsigynęs daktaro laipsnį Oksfordo universitete. Jis yra pripažintas Skandinaviškojo dizaino istorijos ir genezės guru. W. Halén daugelio monografijų autorius, parašęs per 100 mokslinių straipsnių Norvegijos ir tarptautinio meno žurnaluose, nuolat organizuoja parodas ir rengia katalogus. Taip pat Widar yra Šiaurės šalių dizaino istorijos forumo ir „Torsten ir Wanja Söderberg“ apdovanojimų komiteto narys, bei buvęs ICOM-ICDAD prezidentas.

Šiaurės juvelyrika, kaip meno forma, yra gana naujas reiškinys, kilęs XX a. 9 dešimtmetyje. Jos šaknys siekia 7 ir 8 dešimtmečių JAV ir Europos avangardo kryptis, kurias meno istorikai vadina „naująja juvelyrika“.

Nors juvelyrikos, kaip meno rūšies, pripažinimas bėgant metams padidėjo, ji vis dar yra mažai žinoma, o jos kolekcijų nepamatysime didžiuosiuose pasaulio meno muziejuose. Tačiau šalčiausiuose Europos kraštuose, Šiaurės šalyse, situacija yra priešinga – ten juvelyrika klesti ir yra eksponuojama visuose didesniuose muziejuose. Ši juvelyrika skiriasi nuo pusiau pramoninių ar komercinių papuošalų – studijų ar autorinės juvelyrikos. Jos vertę lemia ne medžiagos, iš kurių papuošalai padaryti, bet meninė išraiška ir turinys.

Konrad Mehus (Norvegija). Nuotakos karūna „Krona pa Verket 2 – paukščio lizdas“. 2003. Sidabras ir vytelės, 165×130 mm.

XX a. 7 dešimtmetyje kilusi amerikietiška ir angliška nešiojamų papuošalų tradicija 9 dešimtmetyje buvo perimta Europoje. Juvelyrika tapo tarptautine, o į pirmą planą iškilo urbanizacija kartu su didelių miestų, tokių kaip Niujorkas, Londonas ar Tokijas, gyvenimo stiliumi. Miesto gyvenimas ir technologijos suformavo naujų formų ir medžiagų poreikį. Juvelyrikos dirbiniuose atsirado aliuminis, plastikas bei guma.

Naujoji juvelyrika rodė aiškų dėmesį žmogaus kūnui, kuris pradėjo vaidinti visiškai naują vaidmenį papuošalų kūrime. 10 dešimtmečio pradžioje dėmesio centre atsidūrė „kūno dizainas“ (kūno plastinė ir kosmetinė chirurgija), tuo pačiu metu išpopuliarėjo chirurginis plienas kartu su ilgaamžėmis medžiagomis, tokiomis kaip niobis ir titanas. Jos suteikė juvelyrikai naujas erdves, bet šios „aukštų technologijų“ medžiagos buvo aptarinėjamos ir kvestionuojamos. 10 dešimtmetyje taip pat iškilo nauja menininkų karta, kuri matė 8 dešimtmečio politines pasaulio problemas ir kuriai buvo svarbios jau pagamintos ir perdirbtos medžiagos. Papuošaluose įkūnijant objektus buvo siekiama juvelyrikai suteikti autonomiškumą. Juvelyrika pagaliau tapo istorijų pasakojimo ir turinio perteikimo būdu, sustiprindama ryšį tarp menininko, papuošalo nešiotojo ir žiūrovo.