Nuotrauka – Elenos Krukonytės © Kur krantas
Šokio menininkė Dominyka Markevičiūtė – viena ryškiausių jauniausios kartos šiuolaikinio šokio šokėjų Lietuvoje, festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ metu pristatysianti solo darbą „Kur krantas“ (choreografas – Lukas Karvelis). Prieš metus baigusi studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, D. Markevičiūtė intensyviai dirba su Lietuvos ir užsienio choreografais bei kitais šokio kūrėjais. Šokio spektaklyje „Kur krantas“, tyrinėjančiame vienišo individo transformaciją, šokėja imasi neįprastos užduoties – sudėtingą ir daug jėgų reikalaujančią choreografiją atlieka rankas laikydama kišenėse. Artėjant premjerai, Dominyka dalinasi mintimis apie kūrybinį procesą, vienatvę, tikėjimą ir ateities planus.
Dominyka, kaip prasidėjo tavo gyvenimo kelionė su šokiu?
Ji prasidėjo labai paprastai – kai buvau trejų ar ketverių metų, tėvai nuvedė į šokių būrelį ir nuo tada nebesustojau. Augant teko lankyti daugybę kitų šokio būrelių ir užsiėmimų, o būdama vyresnėse klasėse susimąsčiau – jei tiek metų tai darau, šokis man patinka, galbūt noriu tęsti toliau? Taip įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur 2023 metais baigiau šiuolaikinio šokio studijas.
Esi vienas perspektyviausių jaunų šiuolaikinio šokio veidų Lietuvoje. Iš kur semiesi įkvėpimo, naujų idėjų? Galbūt stebi kitus šokio menininkus ar reiškinius, padedančius formuoti savo, kaip individualios kūrėjos, kelią?
Kol kas konkrečių žmonių ar autoritetų, kuriuos sekčiau, nepavyktų įvardinti, tačiau įkvėpimą atneša kai kurie labai įtraukiantys ir didelį įspūdį paliekantys spektakliai. Paskutiniai du tokie darbai – praėjusiais metais festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ parodyti Oonos Doherty „Navy Blue“ ir Catherine Gaudet „The Pretty Things“.
Dar vis ieškau, kaip noriu kurti, formuoti savo šokėjos ir mokytojos karjerą. Mane labai stipriai įkvepia ir motyvuoja kiti šokantys žmonės, kurie patys yra įsikvėpę ir nuoširdžiai myli judesį, stipriai tiki viena ar kita idėja. Buvimas procesuose su tokiais žmonėmis mane pačią motyvuoja nepasiduoti, nes būna visko, ypač – po studijų, kai pasijutau neįprastai viena, netekusi palaikančios struktūros.
Nuotrauka – Povilo Jurgaičio © Dominyka Markevičiūtė
Kaip pradėjote dirbti su spektaklio „Kur krantas“ choreografu Luku Karveliu? Kuo pasižymi judviejų darbo procesas, kuo jis tau įsimintinas?
Tiek šio proceso pradžia, tiek jo rezultatas man – labai ypatingi. Man studijuojant trečiame kurse, Lukas pasiūlė drauge išvykti į rezidenciją. Šis kvietimas labai nustebino ir nudžiugino, nes visuomet žavėjausi tuo, kaip Lukas šoka ir dėsto, tačiau nedėjau didelių lūkesčių, kad rezidencija įvyks. Visgi atėjus vasarai planas įvyko – išvažiavome į Baisogalą su vienintele konkrečia Luko idėja, kad statysime solo šokio darbą.
Baisogaloje daug įkvėpimo sėmėmės iš paties miestelio ir jame sutiktų žmonių. Tai buvo gražus laikas – daug jo praleidome gamtoje, maudėmės, iš to, ko gero, atsirado ir svarbus vandens motyvas kūrinyje. Be to, susipažinome su vietos kultūros centro meno vadove Jūrate Kačiukevičiene, kuri mus priėmė, rūpinosi, pripasakojo daug istorijų apie Baisogalą, jos žmones ir istoriją. Tai natūraliai mus pastūmėjo į lietuviškumo temą. Gražu prisiminti, kaip visi maži dalykai, kuriuos ten patyrėme, transformavosi į kažką kita ir tęsiasi toliau.
Per savaitę Baisogaloje sukūrėme dešimties minučių trukmės eskizą, kurį norėjome toliau vystyti. Vaizdo įrašą nusiuntėme į Štutgarte vykstantį „Solo-Tanz-Theater“ šokio festivalį ir mums pasisekė – buvome pakviesti eskizą pristatyti jo metu. Vėliau tęsėme darbą susitikdami tik kas keletą mėnesių ar kas pusmetį. Man tai buvo labai naujas procesas, kurio ritmas suteikė daug laiko idėjų susigulėjimui, pokyčiams. Be to, su tokia fizine spektaklio medžiaga mano kūnui taip pat buvo svarbu turėti daugiau pauzių.
Nuotrauka – Elenos Krukonytės © Kur krantas
Spektaklyje tavo kūnas patiria tikrai nemažai išbandymų, nes jo metu nepaliaujamai judi nenaudodama rankų – jos tvirtai laikomos kišenėse. Kas šokant yra didžiausias iššūkis? Galbūt atrandi netikėtas savo kūno galimybes?
Šis darbas yra tikrai nelengvas fiziškai, bet per ilgesnį laiką kūnas pripranta prie judėjimo su tam tikrais apribojimais – šiuo atveju, nenaudojant rankų. Sudėtingiausia – turint tuos fizinius apribojimus vis tiek ieškoti laisvės ir naujų kūno judėjimo galimybių. Net tuomet, kai atrodydavo, kad visus būdus judėti be rankų jau išmėginome, atrasdavome dar kažką naujo.
Jaučiuosi Lukui dėkinga už tai, kad jis visuomet atsižvelgdavo į mano kūno savijautą, fizines ir emocines būsenas, niekada nesiekė peržengti mano ribų, įsiklausydavo, jei kurią nors dieną jausdavausi pavargusi ar patirdavau skausmą. Toks choreografo atidumas apsaugo nuo visokeriopų traumų. Iš Luko pusės tai buvo labai empatiškas darbas, pavertęs mūsų procesą jaukiu ir artimu.
Spektaklio „Kur krantas“ centre – žmogaus transformacija. Kaip pati gyvenime ją patiri, pastebi, reflektuoji?
Man atrodo, kad transformacija nuolat vyksta mumyse – visa, ką patiriame, matome, patys pasakome ar padarome, o taip pat – žmonės, kuriuos sutinkame, visa, kas mus supa ir ką veikiame, patenka į mūsų vidų, keičia bei transformuoja. Jau po akimirkos esame kitokie, o mūsų veikla savo ruožtu pakeičia kitus. Gyvenimas yra nuolatinio augimo – ar senėjimo – kelionė, vedanti link pabaigos. Spektaklyje „Kur krantas“ fiksuojame tą nuolatinę transformaciją, ratu besisukantį kismą, kai viskas atsikartoja, bet čia pat ir eina kažko naujo link.
Dar viena svarbi spektaklio tema – vienatvė. Paminėjai, kad po studijų pajutai nesaugumo jausmą likusi viena be palaikančios struktūros. Scenoje taip pat esi viena. Ar esi žmogus, linkęs vienatvėje atrasti įkvėpimą ir ramybę, ar šis jausmas tave baugina? Kaip reflektuotum dažnai skambančią mintį, kad nors šiandieniniame pasaulyje esame nuolat pasiekiami, tampame vis vienišesni?
Iš tiesų mėgstu būti viena ir dažniausiai tame nesijaučiu vieniša. Įdomus kontrastas, kad kartais būdama tarp daug žmonių, su kuriais neturiu stipraus ryšio, jaučiuosi gerokai vienišesnė. Mano atveju vienatvė augina ir padeda daug ką atrasti. Gyvenu ne viena, nuolat esu su žmonėmis ir tarp jų, dėl to labai vertinu tas akimirkas, kai pabūnu visiškoje vienumoje. Man tai – atgaiva.
Didėjant gyvenimo tempui ir pasauliui vis tobulėjant iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad gyvename kur kas patogiau ir šio komforto dėka turėtų likti daugiau laiko savo artimiesiems, džiaugimuisi gyvenimu drauge – juk tai mums, socialinėms būtybėms, yra vienas esminių dalykų. Paradoksalu, bet tuo pačiu visiems atsiranda vis daugiau reikalų, planų ir dienotvarkės vis užkemšamos. Bendravimas nuotoliu gyvo ryšio nekompensuoja, man yra didelė vertybė susitikti su žmonėmis gyvai, patirti kūnų bendrą buvimą erdvėje.
Nuotrauka – Povilo Jurgaičio © Dominyka Markevičiūtė
Gražus būdas išlaikyti ryšį su žmonėmis – juos mokyti. Tą darai ir pati – greta kūrybos užsiimi ir pedagogine veikla. Kas tau yra svarbu ugdant žmones, tik pradedančius šokti?
Šiemet mokiau labai skirtingas amžiaus grupes – dirbau ir su visai mažais vaikais, ir su suaugusiais. Su kiekviena grupe reikalinga atsižvelgti į skirtingus dalykus ir suprasti, ko būtent šiems žmonėms individualiai labiausiai reikia. Pavyzdžiui, kai šiuolaikinio šokio pamokų metu dirbu su balerinomis, svarbiausia joms leisti tiesiog patirti, kad šokis gali būti įvairus, kad kūną galima išjudinti labai skirtingomis formomis ir tekstūromis.
Dirbdama su suaugusiais ir paaugliais daugiausiai orientuojuosi į tai, kaip galima mėgautis pačiu judėjimo procesu ne tiek siekiant rezultato, o tiesiog ateinant į judėjimą per malonumą, patiriant atgaivą kūno pojūčiams.
Lukas Karvelis mini, jog spektaklį įkvėpė ne tik lietuviškoji legenda apie Jūratę ir Kastytį, bet ir tam tikri ritualai, pamąstymai apie žemiško ir dvasinio pasaulių sandūrą. Kiek tau pačiai yra svarbus sąlytis su dvasingumu?
Atrodo, kad dvasinio, vidinio pasaulio susipynimas su išoriniu yra turbūt kiekvienam skirtingai juntamas, bet tikiu, kad visi patiria vienokias ar kitokias su tuo susijusias egzistencines būsenas. Pati užaugau krikščioniškoje šeimoje. Kad ir kaip šiais laikais tai būtų nepopuliaru, aš tikiu Jėzumi. Malda ir buvimas su kitais tikinčiais žmonėmis yra labai didelis stiprybės, ramybės bei džiaugsmo šaltinis. Dažnai būna sunku tuo dalintis, tačiau tikėjimas suteikia labai daug jėgų – manau, taip yra ne tik dėl to, kokioje šeimoje užaugau, bet ir dėl mano pačios individualių patirčių.
Kaip matai savo ateitį, kokie kūrybiniai planai laukia tavęs toliau?
Planų po „Kur krantas“ premjeros laukia visai nemažai. Su Vaiva Paukšte pradedame kurti nedidelį projektą – spektaklį vaikams ir paaugliams, su muzikantu Ignu Šoliūnu gegužės pabaigoje surengsime performansą, o birželį laukia didesnės apimties procesas su choreografe Liza Baliasnaja. Taip pat dirbu su danų choreografu Palle Granhøj – su šiuo kūrėju laukia tiek naujas projektas, tiek spektaklio „This is not Romeo and Juliet“ gastrolės. Be abejonės, visą šį laiką vyks „Kur krantas“ pasirodymai užsienyje, o rudenį, tikiuosi, ir Lietuvoje.
Šokio spektaklio „Kur krantas“ premjera – balandžio 28 d. Vilniuje ir gegužės 11 d. Ukmergėje, festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“.
