Jonathano Burrowso pavardė šokio profesionalams puikiai žinoma. Pradėjęs savo karjerą kaip Londono Karališkojo baleto solistas, šiandien jis yra išskirtinai kryptingai dirbantis šokio kūrėjas ir tyrėjas, publikuojantis itin aktualius tekstus šokio praktikams. Nematę britų kūrėjo spektaklių veikiausiai yra skaitę ar bent girdėję jo knygą „A Choreographer’s Handbook“, kurioje užfiksuotos tezės-nuorodos, galinčios padėti menininkams atrasti savo šokio kūrimo kryptis.
Nuotrauka – Urška Boljkovac © Kino Šiška
Daug metų kūrybinę praktiką Burrowsas plėtoja drauge su ilgamečiu kolega, Milane gimusiu kompozitoriumi Matteo Fargion.
Šiandien abu kūrėjai daug laiko ir jėgų atiduoda edukacijai – tai matyti tarptautinių kūrybinių dirbtuvių sąraše, nusitęsusiame iki pat metų pabaigos. Rugpjūčio mėnesį Burrowsas atvyksta dalyvauti ir Lietuvos šokio informacijos centro organizuojamo edukacinio šokio renginio „Summer Dance Intensive Villnius“ programoje. Įdomu, kad nors pats teigia, jog mokantis šokio kūrimo ir atlikimo įgyti įgūdžiai gali praversti kasdieninėse situacijose, jo kūrybinės dirbtuvės Vilniuje skirtos patyrusiems šokio profesionalams. Tad ir pokalbyje neriame į choreografijos sampratą ir spektaklių percepcijos ypatybes.
Ar laikote save šokio mąstytoju?
Visada save laikiau choreografu, o choreografija – tai tam tikras mąstymas ar kvestionavimas. Dabar daug rašau publikacijoms ir pokalbiams, taip pat dirbu Koventrio universiteto Šokio tyrimų centre. Tad rašymas man tapo dar viena galimybe išplėsti choreografinį mąstymą bei kelti klausimus.
Kokių pagrindų reikia žmogui, kad galėtume jį vadinti profesionaliu choreografu, t. y., kad jis sugebėtų sujungti skirtingus elementus į spektaklį?
Nežinau, kokie įgūdžiai privalomi norinčiam laikyti save choreografu. Kiekvienas žmogus turi ypatingų gebėjimų koordinuoti ir įsiminti kompleksišką judėjimą, visi su malonumu planuoja, analizuoja erdvę bei koordinuoja save pasaulyje, per kurį keliaujame. Paprastai choreografo kelias prasideda atsitiktinai susidomėjus šokiu ir atradus asmeninį pasitenkinimą kurti choreografiją. Beje, iš patirties galiu pasakyti, kad choreografijos kūrimas netampa lengvesnis ar smagesnis vien įgyjant daugiau praktikos. Tęsiant šį kelią svarbiau yra ar tu tikrai nori tai daryti ir ar nuolat sieki praktinės bei meninės idėjų jungties.
Ką šiandien choreografui reiškia laužyti taisykles?
Daugybę metų šiuolaikiniame šokyje vyravo taisyklė, kad kiekviena nauja karta ir kiekvienas naujas menininkas turi prisiimti taisyklių laužytojo įvaizdį. Vis dėlto, realybėje tai neįmanoma, nes taisyklių laužymo apsėstame pasaulyje nebėra ką laužyti.
Tokia hierarchija lėmė daug nesusipratimų inovacijų prigimties atžvilgiu. Dėl to buvo atmesta daugybė meno formų ir kūrėjų. Pavyzdžiui, šiuolaikinis šokis kaip pačią autentiškiausią idėją iškėlė spontanišką judesį, kvestionuojantį fizinius įpročius ir opresyvius treniruočių režimus. Tačiau ši tendencija ignoruoja tokias formas kaip, pavyzdžiui, flamenko, klasikinius Indijos ar įvairius Afrikos valstybių šokius. Tai – gerai žinomi judėjimai, susiformavę lėtai kaupiant ir perduodant specifinius stilius bei metodologijas. Ribotas požiūris į inovacijas neleido šių stilių traktuoti kaip šiuolaikiškų. Precedentu laikyčiau nebent hip hopą, kuris atnaujinamas neįprastai dažnai ir kurio autoriai gerbia, pripažįsta ir reprezentuoja formos kilmę.
Manau, kad prievartinis laužymas to, kas buvo iki tavęs, gali būti tapatinamas su kapitalistiniu raginimu nuolat progresuoti. Tai – ne itin ekologiškas požiūris. Šiuo metu man kur kas įdomiau tai, kaip šokėjai gerbia savo kūnuose kaupiamas žinias. Nejaučiu poreikio raginti juos atsisakyti dėmesio savo žinioms vien dėl to, kad patenkintume fantazijas apie kažką nauja.
Daug jūsų ir Matteo kūrinių yra minimalistiški. Tokios choreografijos pagrindas – gilus turinys, kurį atviras (gerai žinomų) technikų ar triukų naudojimas veikiausiai užgožtų. Vis dėlto, žiūrovai, norėdami ištraukti jų esmę, turi daug dirbti. Ar esate pastebėjęs, kiek giliai žiūrovai neria į jūsų spektaklius? O galbūt juos dažniau priima tiesiog kaip pramogą?
Mano ir Matteo darbai kartais vadinami minimalistiškais greičiausiai todėl, kad mes nekuriame vizualaus teatro, o ritmui nuolat naudojame kartojimo išraišką. Tačiau aš niekuomet nelaikiau mūsų kūrybos minimalistine – vadinu tai muzikiniais spektakliais, kuriuose buvimas esamuoju laiku aktualesnis nei vizualus reginys. Spektakliai labai kompleksiški, juose gausu medžiagos. Paprastai jie atliekami dideliu greičiu, todėl ir justi, kokie turtingi yra iš vidaus.
Manau, kad mūsų spektaklius iš kitų šokio pasirodymų išskiria ir tai, kad ekspresyvaus kūno nesirenkame kaip esminės prasmės ir emocijos generavimo priemonės. Pats labai mėgstu tokį šokį, tačiau kaip kūrėjus mus su Matteo džiugina kiek kitokia kryptis. Būtų idealu, jei ritmo, buvimo, atminties ir laukimo kaupimas mūsų darbuose sužadintų vaizduotę ir fizines reakcijas, kurios komunikuotų su mūsų pačių reakcijomis. Tai nėra estetinis pasirinkimas – mūsų darbo principai išsivystė susidūrus mano ir Matteo įgūdžiams: mano profesinis pagrindas yra kodifikuotos baleto formos, o Matteo yra muzikantas.
Vienintelis būdas suprasti, ar mūsų kūriniai patinka žiūrovams, ar ne, yra palyginti žiūrovų ir pavienių žmonių reakcijas į mūsų spektaklius skirtingose šalyse. Jei kažkas nesulaukia reakcijos, mes dirbame toliau arba kartais tiesiog nustojame tai daryti. Niekuomet nesame tikri, ar pavyks komunikuoti, tačiau tam įvykus pajuntame, kad verta dirbti toliau.
Įdomu, kad ilgus metus spektaklių pabaigoje duodavome ženklą, kad žiūrovai gali ateiti į sceną ir pamatyti mūsų partitūras, o šiandien to daryti nebereikia, nes žiūrovai tai daro natūraliai, be specialaus kvietimo. Tai tapo svarbiausia spektaklių dalimi – žmonės jaučiasi pakankamai patogiai, kad galėtų nusileisti, pažiūrėti ir pasikalbėti.
Nuotrauka – Hugo Glendinning ©
Žiūrėdama jūsų spektaklius susimąsčiau, kiek išmanote matematiką, psichologiją ir klounadą?
Norėčiau būti geras matematikas, tačiau su amžiumi įgijau tam tikrą skaičių disleksiją. Be priežasties painioju skaičius ir kartais man netgi sudėtinga suskaičiuoti pinigus parduotuvėje. Tad mano ir Matteo kuriamas ritmas grįstas ne matematika, o ritmo pojūčiu ir proporcijomis. Taip veikia dauguma muzikos ir šokio kūrinių.
Klausimas apie psichologiją tikriausiai susijęs su mano minėta atmintimi ir lūkesčiais. Aš tai vadinčiau kognicija, kuria labai domiuosi. Man šokio spektaklio žiūrėjimas įkvepia įkūnyto mąstymo patirtį, atgaivinančią ir aktualizuojančią būdus, kuriais skaitome pasaulį per judesį. Tai susiję su filosofo Alvos Noë vadinamu „suaktyvintu“ požiūriu, kuris suvokimą grindžia nuosekliu judėjimu per pasaulį.
Klounados atžvilgiu manyje išlikę blogos patirtys iš laikų, kai baleto spektakliuose kūriau komiškus vaidmenis. Šia sritimi niekuomet nesidomėjau ir manau, kad ji yra gana tolima tam, ką kuriame mudu su Matteo.
Tuomet ką manote apie humorą – jis glūdi prigimtyje, ar menininkas, vis dėlto, gali jį augintis ir ugdytis?
Humoro problema ta, kad meno pasaulyje jis dažnai matomas kaip mažiau svarbus ar net mažiau meniškas nei rimtumą deklaruojanti kūryba. Puikiai tai suprantu. Tačiau aš matau pasaulį kaip vietą, kurioje žmonės bendrauja nuolat keisdamiesi šypsenomis ir juoku. Taip yra net rimčiausiose aplinkybėse, nes šypsenos ir juokas gimsta jungiantis sąmoningai vidinei būtinybei parodyti vienas kitam, kad neturime žiaurių intencijų. Todėl jaučiuosi keistai, jei man komunikuojant su publika ši atsisako šypsotis. Nemėgstu tokios situacijų hierarchijos.
Nors drauge su Matteo Fargion nekuriame komedijų, mūsų spektakliuose žmonės juokiasi labai dažnai. Juoku atsakoma į empatišką atmintį ir lūkestį, kurį formuoja mūsų siūlomas ritmas, bei aiškus parodymas, kad galima atsipalaiduoti ir šypsotis. Pagrindinis mūsų spektaklių principas – „kaip sėdi žiūrovai, taip turėtume sėdėti ir mes“. Tai reiškia, kad, kaip bet kuriame pokalbyje, sprendimas šypsotis ar juoktis priimamas abipusiai ir negali būti primestas vieno ar kito asmens.
Savo spektakliams parenkate nuostabius pavadinimus. Kiek, jūsų nuomone, svarbu taikliai pavadinti meno kūrinius?
Pavadinimo atradimas yra svarbus žingsnis siekiant suprasti kūrinio dramaturgiją. Jis turi būti visiškai akivaizdus, bet kartu pakankamai atviras, kad duotų akstino vaizduotei. Akivaizdumo pamoką išmokome 2009-aisiais, kurdami spektaklį „The Cow Piece“, kurio pirmas pavadinimas buvo toks sudėtingas, kad nė pats jo nebepamenu. Ilgainiui prigijo trumpinys „The Cow Piece“, tad nutarėme pakeisti ir oficialų pavadinimą. Tam įvykus, pats spektaklis pradėjo veikti kitaip.
Su pavadinimo kaita susijusi ir viena labiausiai jaudinančių mano teatrinių patirčių. Tai įvyko prieš daug metų, Trishai Brown rodant spektaklį Londono „Sadler‘s Wells“ teatre. Prieš jam prasidedant, į sceną žengė kūrėjos vadybininkas ir pasakė: „ponios ir ponai, Trisha Brown paprašė pranešti, kad ji pakeitė pirmojo šio vakaro spektaklio pavadinimą. Dabar ji vadinsis „For MG: The Movie“.“ Apėmė jausmas, kad esame kažkieno atgimimo liudininkai. Tai sukūrė nepamatuojamą energiją. Neįsivaizduoju, kas yra MG, bet iki šiol nepamiršau nei pavadinimo, nei kūrinio.
Ar galėtumėte pasvarstyti apie tai, kaip atsispirti rinkos taisyklėms ir vis tiek tapti pripažintu menininku?
Mano ir Matteo reakciją į rinką apibūdina paprastas principas: labai sunku kurti spektaklį, kurį jau aprašėme paraiškoje finansavimui gauti, arba apie kurį esame kažką pažadėjęs organizatoriams. Todėl sukūrėme būdą to išvengti; kadangi mums reikalinga infrastruktūra neegzistuoja, turėjome smarkiai apriboti savo veiklą, kad patirtume daugiau laisvės ir apskritai galėtume ją tęsti. Pastaruosius 20 metų neturime nei biuro, nei studijos. Visus darbus – įskaitant koncepciją, kūrybą, repeticijas, administravimą – dalinamės tarpusavyje. Neturime nuolatinio finansavimo, tačiau kartais prašome nedidelių sumų tyrimams, kad galėtume nusipirkti įrangos ar išsinuomoti studiją. Tai nėra vienintelis būdas dirbti, be to, jis turi savo problemų. Tačiau mums jis labai vertingas.
Beje, mūsų požiūrį į darbą formavo ir tai, kad kartais abu prižiūrėjome savo vaikus, todėl turėjome daugiau repetuoti namuose ir vengėme meno rezidencijų. Taip pastebėjau, kad apsuptam asmeninio gyvenimo kurti lengviau. Nieko nėra niūriau, nei bandyti kurti tuščiame viešbučio kambaryje.
Šiemet didžiausias edukacinis šokio renginys Lietuvoje, skirtas šokio profesionalams bei mėgėjams, „Summer Dance Intensive Villnius“ vėl kviečia vasarą užbaigti šokio seminaruose su pasaulyje pripažintais mokytojais – choreografais rugpjūčio 21-30 dienomis.
