Nuotraukos – Vismantė Ruzgaitė ©
Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ rugsėjo 20 d., 19 val. sostinės Menų spaustuvėje spektakliu „Feel-Link“, pradeda naująjį sezoną. Pirmasis šalyje gatvės šokio spektaklis tapo dabar jau žinomų, ne vieną apdovanojimą pelniusių choreografų ir šokėjų Airidos Gudaitės bei Lauryno Žakevičiaus debiutu teatre. Pristatytas žinomose pasaulio scenose ir atstovavęs Lietuvai įvairiuose tarptautiniuose meno festivaliuose, devintus metus iš scenos nesitraukiantis jausmingas duetas, žiūrovus pasitiks atsinaujinęs.
Apie naująjį sezoną ir naujas spektaklio prasmes jame – kalbiname spektaklio idėjos autorius bei atlikėjus A. Gudaitę ir L. Žakevičių.
„Feel-Link“ – buvo pirmasis jūsų bendras darbas, bandymas gatvės šokį atvesti į teatrą, kuomet apie profesionalią urbanistinio šokio trupę nebuvo net minčių. Kaip per devynerius metus pasikeitė šis spektaklis ir jo reikšmė jums?
Laurynas: Tema ir žinutė, kuri gvildenama šiame spektaklyje – yra nesenstanti ir universali. Tai tikriausia toks spektaklis, kuris, jeigu pats jau negalėsi šokti, perstatysi ant gerbėjų Kinijoje ir jie galės šokti, o spektaklis bus mėgstamas. (juokiasi)
Airida: Žiūrovai visame pasaulyje vis dar neišsižada grynojo šokio. Šiame darbe yra daug šokio, daug sinchrono, tai tikriausiai, taip pat, yra „Feel-Link“ pliusas, kuris veda jį į priekį taip ilgai. Spektaklis vis dar turi savo auditoriją, savo žiūrovą. O ir man pačiai spektaklio vakaras atneša kažkokį gerą jausmą.
Laurynas: „Feel-Link“ tampa savotišku simboliu – tai yra pirmasis mūsų bendras darbas ir mes juo pradedame naująjį sezoną. Be abejo, po tiek metų jaučiame norą atsinaujinti. Spektaklis, kaip ir paveikslas, kuomet nutapytas tampa monumentaliu. Mes iki šiol bandėme laikyti savo darbus nekeičiamus. Tačiau su Airida vis dažniau pasiklabame, kad norint patiems išlaikyti smalsumą, reikia imtis pokyčių. Galbūt tai bus smulkios detalės, kaip kostiumai. Tačiau dabar ir į eksperimentus žiūrime žymiai laisviau, tad gali būti daugiau pokyčių naujame sezone, tam, kad ir mums patiems, ir žiūrovams atsirastų naujų spektaklio spalvų.
Spektaklis „Feel-Link“ pristatytas skirtingose scenose Europoje, JAV, Kinijoje, tarptautiniame Edinburgo menų festivalyje „Fringe“ ir šokio bienalėje Vokietijoje „Internationale Tanzmesse NRW“. Ar visur šį spektaklį, kalbantį apie amžinąją meilės temą, žiūrovai priima vienodai?
Laurynas: Tikrai taip. Šią vasarą nauji pasirodymai buvo Gruzijoje – kuomet bendravome tiek su žiūrovais, tiek su organizatoriais ir techniniu personalu, visi sako tą patį, kad, kai užlipame ant scenos – esame visai kiti žmonės.
Airida: Tiesa, tai jau esu girdėjusi ne iš vieno žmogaus – jūs realybėje visai kitokie, nei scenoje – įvyksta tokia transformacija, kad sunku atpažinti. Geriausias komplimentas – jūs patys gražiausi, kai šokate.
Ar patiems spektaklis dar atneša netikėtų situacijų? Ar po šimto rodymų viskas tampa įprasta..
Airida: Išties, paskutinį kartą, kai rodėme spektaklį prisiminėme, kad negalime būti visiškai atsipalaidavę.
Laurynas: Tiesiog per tiek metų, atrodo, kad viskas veikia ir eina taip, kaip eina. Bet pasirodo, kaskart reikia iš naujo užduoti kontrolinį klausimą: „Pasiruošę? Pasiruošę.“
Airida: Lipant laiptukais link scenos girdžiu, kad neįprastai tylu. Galvoju, ar nėra žiūrovų… O tuomet iškart kitas klausimas – nejaugi jau paleido muziką? Žiūrim, kad jau net nebe pati pradžia, bet jau gerokai prasidėjęs spektaklis, o mūsų scenoje dar nėra. (juokiasi)
Tai dabar iš naujo aplankys jaudulys prieš pasirodymą?
Airida: Na tikimės, kad tai nepasikartos. O jeigu ir pasikartos, vėl gi gyvas organizmas spektaklis parodo, kad tu esi tame tik žmogus, kuris irgi daro klaidas. Bet aišku, adrenalinas labai padeda susiimti. Ir visą spektaklį tuomet kaip kompensaciją dvigubai daugiau energijos atiduoti.
Kuomet pradėjote savo kūrybinį kelia Lietuvos scenoje nieko panašaus dar nebuvo. Kokią misiją turėjote pirmuoju gatvės šokio spektakliu profesionalioje teatro scenoje?
Airida: Pirminis mūsų tikslas buvo pritraukti jaunąją auditoriją į teatrą. Bet dabar kai žiūrime į savo žiūrovus – ateina labai įvairūs žmonės. Tad „Feel-Link“ universali tema apie tarpusavio ryšį, padėjo užmegzti dialogą su įvairiausio amžiaus žmonėmis.
Laurynas: Tai spektaklis žmogui, kuriam norisi patirti artimus, šiltus jausmus.
Spektaklis tapo ne tik kūrybinio, bet ir jūsų asmeninio gyvenimo dueto pradžia. „Feel-Link“ tikriausiai neskirtas vienišiams?
Laurynas: Jeigu esi vienišas šiuo metu, tai nereiškia, kad nesi patyręs to jausmo. Daugelis šį mūsų spektaklį interpretuoja kaip mūsų santykių paralelę…
Airida: Bet iš tikrųjų tai yra dviejų vienišų žmonių šokis. Žiūrovai padarė „Feel-Link“ poros išgyvenimų šokiu. Kai statėme spektaklį mes nebuvome pora, tad kuriant idėja buvo apie du vienišus, atskirus žmones.
Laurynas: Tai dviejų vienišų žmonių, kurie išgyveno panašius jausmus kūrinys. Vienas nebeturi, bet kažkada turėjo tokius jausmus, kuriuos vis dar išgyvena. O kitas neturėjo to tikrojo jausmo ir klausinėja savęs, kodėl aplinkui kiti gali puoselėti tą ryšį, o aš ne…
Airida: Ir kalbant apie šiuos savo išgyvenimus, susitikus dviem skirtingiems žmonėms, gimė „Feel-Link“. Tai nėra jų meilės duetas. Todėl skiriame šį spektaklį visiems vienišiems žmonėms. (šypsosi)
Vis tik, iš dviejų vienišų žmonių tapote stipriu duetu. Po spektaklio „Feel-Link“ įkūrėte „Low Air“. Tapote repertuariniu teatru, gastrolių maršrutai driekiasi aplink pasaulį, pelnėte ne vieną apdovanojimą. Atrodo, kad jums sekasi?
Laurynas: Sėkmė nėra stichinis dalykas. Kiek dirbi – tiek turi. Jeigu atrodo, kad mums sekasi, galbūt daugiau nei kiti arba kažkaip kitaip dirbame.
Airida: Visų pirma atidarėme teatrą. Tik po to įsirengėme namus. Pagalvojome, pirmiausia pagyvensime ten, o paskui galbūt ir tikruose namuose. Tikriausiai ne visi taip surizikuotų.
Galbūt rizikuoti drąsiau, kai esate dviese?
Laurynas: Jeigu neturi parnerio šalia kūryboje ar gyvenime, arba jis yra iš visiškai kitos sferos, galbūt tas rizikas įvertintų kitaip. Tačiau mes kartu žinome vardan ko, visa tai darome. Mane guodžia, kad siekiam to paties rezultato. Ir net mūsų diskusijos ar ginčai visuomet būna apie tą patį, tik kitais žodžiais.
Ko „Low Air“ palinkėtų naujame sezone sau ir žiūrovui?
Airida: Neprarasti smalsumo.
Laurynas: Pirmiausia norėčiau padėkoti sugrįžtantiems žiūrovams, kurie stebi mūsų spektaklius kaip atskiras serialo serijas ir mato, kaip keičiasi kiekvienas mūsų darbas.
Airida: Ateinantiems pirmą kartą – išdrįsti. Negalvokite, kad teatrą reikia suprasti – jį reikia pajusti. Nebijokite savo jausmų, kokie jie bebūtų, net jei tai nesutampa su ta žinute, kurią skelbia pats kūrėjas.
Laurynas: Pagal vieną darbą nevertinkite visko. Mūsų atveju – visi spektakliai labai skirtingi. Taip pat, pradedant nuo mūsų, negalvokite apie visą šokio lauką. Kaip parodos ar filmai – vieni būna įdomesni už kitus, taip ir spektakliai labai skirtingi. Šokis veikia žmones, jis savyje turi labai daug.
