Viskas mūsų visuomenėje sukasi apie idėjas. Kiek žmonių – tiek ir įvairių idėjų, kurios dažnai netelpa į galvą, o kartais būna ir taip, kad jų tiesiog pritrūksta. Trumpi trys pokalbiai su Sandra Straukaite, Milda Čergelyte ir vokiečių dizainerių duetu „Grosser & Heinrich“ apie jiems darbus ir kūrybinius procesus.
Dizainerė Sandra Straukaitė, festivalio Mados Infekcija sumanytoja. MI archyvo nuotrauka
Kaip kilo šių metų Mados Infekcijos idėja? Kodėl šiemet Infekcija – būtent tokia?
Viskas vystėsi natūraliai – egzistuoja dizainerių, kuriančių daugiau praktines, prêt–à–porter kolekcijas, kiti labiau mėgsta eksperimentuoti. Taip atsitiko, jog šioje Mados Infekcijoje idėjos ir koncepcijos išsiskyrė po lygiai, todėl turėjome dvi visiškai skirtingas dienas.
(Pirmos dienos apžvalgą žiūrėkite čia: http://www.swo.lt/mados-infekcija-pirmos-dienos-apzvalga/
Antroji Mados Infekcijos diena: http://www.swo.lt/mados-infekcija-antros-dienos-apzvalga/
Sandros Straukaitės kolekcija: http://www.swo.lt/sandra-straukaite-ss-2013/)
Ar dar egzistuoja šiuolaikinis avangardas? Koks jis galėtų būti mūsų postmodernioje visuomenėje?
Mados Infekcija yra logiška seka, kadangi mes pradėjome nuo avangardinio festivalio, kuriame patys ir dalyvaudavome. Avangardas buvo labai aktualus, kai vertėsi sistemos ir santvarkos, o dabar tai tiesiog perėjo į kitą lygmenį. Tačiau Mados Infekcijos sukurtas formatas yra unikalus, tokio nėra pasaulyje – Infekcija skirta ne tik suinteresuotiems žmonėms, verslo atstovams, bet ir plačiai publikai, kas tikrai yra reta ir unikalu.
Viename iš Mados infekcijos organizuotų seminarų buvo kalbėta apie verslo sektoriaus ir dizainerių nebendradarbiav.imą – kaip Jums kilo mintis dirbti su Audimu ir kaip gimė idėja šiai kolekcijai?
Aš pati viską inicijavau. Nuo savo mokslų pradžios sekiau įmonės augimą – kuomet mokiausi Kaune, jie pradėjo dirbti ir dar buvo maža maža firmelė. Mačiau, kaip jie vystosi, kad dirba su dizaineriais ir pagalvojau, kad kaip tik nereikia kalbėti, jog nieks nesugeba, nieks negali, kad dizainerių niekas niekur nekviečia. Pati nuėjau, pasisiūliau ir padariau. Jie patenkinti, visi patenkinti, todėl galbūt viskas pavyks puikiai ir Lietuvos žmonės galės nusipirkti šių maudymosi kostiumėlių, kurių labai trūksta ir kuriu aš pati visada ieškau ir nerandu.
Smiltė Bagdžiūnė – viena populiariausių Lietuvos manekenių – ruošiasi kolekcijos pristatymui. Dariaus Gražio nuotrauka
Kaip vyko darbas?
Visas procesas buvo vykdomas kartu – tai labai profesionalūs žmonės, kolektyvas, naujausios technologijos, plačios galimybės. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje yra tokių kompanijų, kurios neverkia, kad blogai, o dirba, stengiasi ir pačios pasiekia aukštą lygį.
Dizainerė Milda Čergelytė, šiemet pristačiusi mafijos klodus nagrinėjančią kolekciją. Neringos Rekašiūtės nuotrauka, MI archyvas
Neįprasta ir įdomi kolekcijos tema. Kaip susidomėjai Japonijos mafija?
Iš pradžių mane sudomino kūno puošyba, todėl pradėjau ieškoti Meksikos mafijos, kuri yra ypatingai žiauri, tačiau naudojo kitokio pobūdžio tatuiruotes, nei dairiausi kolekcijai. Tuomet mane atsitiktinai pasiekė japonų mafija, kurios tatuiruotės primena rūbus. Pamačiusi jų naudojamus ženklus ar motyvus iškart pradėjau mintyse regėti būsimus drabužius. Taip ir „užvirė“ visa kūrybinė rutina: pradėjau galvoti, kaip viską daryti – kadangi nenorėjau naudoti „printo“, kuris nebūtų pilnai atskleidęs idėjų, nutariau viską išsiuvinėti pati.
Kiek nuo pat kūrybos proceso pradžios svarbios idėja ir pagrindinė mintis? Ar jos aiškios ir konkrečios nuo pradžių, ar išsivysto procese?
Kūrybinį procesą valdyti labai sunku apskritai. Tuo labiau, čia tik penktoji ar šeštoji kolekcija mano kolekcija! Visada kyla naujų idėjų, kurios nėra stilistiškai tinkamos ir nesukuria vientisumo. Su tuo susiduri kiekvieną dieną. Pavyzdžiui, rankinės, kurias pati dariau – sugalvojau, kad noriu ,,būtent tokių“ ir iš konkrečių tatuiruočių elementų. Ka daryti? Tuomet kuri visiškai naują drabužių komplektą, kuris prie jų tiktų, o vėliau žiūri į kolekciją ir supranti, jog 90 % visko yra ne tai, apie ką mąstei iš pradžių.
Nuotrauka: mimicfashion.wordpress.com, Vincas Alesius
Kaip buvo lengva (ar sunku) interpretuoti visiškai svetimą mums kultūrinį procesą?
Man buvo svarbi kūrybinė laisvė, todėl pasirinkau laisvą interpretaciją – gėlė, kuri primena sakurą, tačiau iš tikrųjų yra rožė – tai mano pačios aliuzijos. Mano nuomone, norint atkartoti japonų mafijos idėją, nebūtina kopijuoti tos pačios tatuiruotės ar kažkokio kito specialaus motyvo ar detalės. Aš pasirinkau kitokius motyvus, pvz., gėlių, mandalų – leidau sau dirbti laisvai ir interpretuoti.
(Mildos Čergelytės kolekcija: http://www.swo.lt/milda-cergelyte-mimi-c-ss-2013/)
Grossen Heinrich dueto merginos Vilniuje. Jos, beje, padėjo sukurti vieną mados fotosesiją pirmam SwO magazine numeriui! SwO archyvo nuotrauka
Kaip gimė jūsų kolekcija?
Nauja kolekcija mums – abipusis minčių keitimasis. Mes daug bendraujame tarpusavyje, svarstome, vystome kylančias idėjas, kol pabaigoje turime aiškią ir konkrečią viziją.
Papasakokite, kaip pirminė idėja keičiasi kūrybos procese. O gal nesikeičiai visiškai?
Pradžioje visuomet turime pagrindines, kartu suformuotas vizijas, kurios kūrybos procese smarkiai vystosi ir transformuojasi. Todėl kad ir kokia aiškią idėją turėtume galvoje, nežinome ir negalime įsivaizduoti, koks gi bus tas galutinis rezultatas. Viskas vystosi dirbant: naujai kylančias įdėjas „įjungiame“, kitas atmetame. Taip ir dirbame.
Tiek Vokietijoje, tiek Lietuvoje daug dizainerių pasirenka dirbti kartu. Mano nuomone, tai yra puiku – dvigubai idėjų ir minčių. Kaip jūs organizuojate visus darbus, kūrybinį procesą? Galbūt dalinatės užduotimis?
Visus sprendimus priimame kartu. Kaip jau sakėme, mes dalinamės viskuo: daug kalbamės apie tai, kokia bus nauja kolekcija, kartu ieškome įkvėpimo, kuris dažniausiai ateina iš aplinkos. Mes mėgstame tuos pačius dalykus, dėl daug ko sutariame, todėl viskas vyksta natūraliai, organiškai ir tuo labai džiaugiamės.
Grosser Heinrich kolekcijos reklaminė fotosesija
(Grosser Heinrich kolekcija: http://www.swo.lt/grosser-heinrich-ss-2013/)
