Pristatant spektaklį „Oda“, kuris „Naujojo Baltijos šokio“ programoje bus parodytas gegužės 6 dieną, norėtųsi jį apibūdinti kaip unikalų kūrinį. Tačiau tai nebūtų išskirtinumo ženklas festivalyje, kuriame beveik visi kūriniai išsiskiria raiška, filosofija, vertybėmis, temų akcentais. „Odos“ autoriai – Australijoje gimusi, Berlyne kurianti choreografė, šokėja bei tyrėja Renae Shadler ir Berlyne savo tyrimus atliekantis ir dirbantis menininkas Rolandas Walteris, turintis spazminį paralyžių. Pokalbis su jais – tai pasakojimas apie kūrinio gimimą, atradimus ir kodėl nereikėtų jo vertinti kaip neįgaliųjų integracijos į likusią visuomenę.
Nuotraukos – Beat-pix with Heart ©
Kaip judu susipažinote ir pradėjote drauge kurti spektaklį „Oda“?
Roland: Berlyne pamačiau Renae‘ės solo kūrinį, kuris mane labai paveikė. Po spektaklio likau salėje ir pasiūliau jai kartu dirbti.
Renae: Taip, tai buvo Rolando iniciatyva. Susitikome 2018-ųjų birželį, o dirbti pradėjome 2019-ųjų sausį – teikėme paraiškas, svarstėme apie koncepciją. Tais pačiais metais gavome rezidenciją Australijoje. Rolandas su keturiais asistentais atvyko į mano gimtąjį miestą Banburį Vakarų pakrantėje, susipažino su man svarbia vieta, gyveno mano šeimos namuose. Tai padėjo auginti tarpusavio pasitikėjimą, leido pažinti vienas kito gyvenimą.
Po šios rezidencijos išvykome į Hamburgą, Rolando ir jo komandos kuruojamą nedidelį festivalį, kuriame rodėme „Odos“ eskizą. Taip pati turėjau progą susipažinti su tuo, kuo gyvena Rolandas.
Greitai po to išplito pandemija, tad nors galėjome repetuoti, nežinojome, kada galėsime pasirodyti žmonėms. 2020-ųjų rugpjūtį, pirmą dieną, kai vėl leista kviesti į spektaklius publiką, parodėme premjerą.
Vėliau „Aerowaves“ tinklas mus atrinko į savo programą, kuri dėl antro karantino nebuvo parodyta gyvai. Užtat kiek vėliau pristatėme darbą „Tanzplatform Deutschland“ – stiprioje ir naudingoje mugėje, kurioje dalyvaudami pajautėme, kaip mums gera dirbti kartu, ir kaip judant į priekį bręsta spektaklis. Kaskart jį atlikdami vis geriau suvokiame, koks pastovus, stabilus gali būti Rolando kūnas, nepaisant spazminio paralyžiaus. Neįtikėtina, tačiau spektaklis visuomet trunka lygiai 54 minutes – kažkuriai daliai natūraliai sulėtėjus, kitą paskubiname ir atvirkščiai. Spektaklio energija švari ir aiški.
Vadinasi, nors spektaklis turi tvirtą struktūrą, jame nuolat improvizuojama?
Roland: Spektaklio choreografija tvirta ir pastovi, šiuo atžvilgiu improvizacijos nedaug.
Renae: Pastovus yra kūnų išdėstymas erdvėje, kūnais kuriamos geometrinės formos, taip pat visada žinome, kurio eilė inicijuoti judesį. Tačiau scenų trukmė keičiasi priklausomai nuo to, kaip tądien sekasi kiekvienam mūsų, kaip greitai sugebame užmegzti ryšį ir pakviesti prie jo prisijungti publiką. Būtent taip prasideda spektaklis: mes su Rolandu įsteigiame to vakaro tarpusavio ryšį ir tada per akių kontaktą atveriame kelią prie jo prisijungti publikai. Tai nuostabu – pakviesti žmones į ką tik sukurtą pasaulį ir leisti jiems jį transformuoti pagal savo norus ir galimybes.
„Odos“ aprašyme pasakojate, kad „mūsų tapatybė kažkuria dalimi siejasi su oda“. Kokia tai dalis? Kaip, jūsų nuomone, pokyčiai odoje gali lemti pokyčius asmenybėje?
Roland: Dažniau būtent asmenybė atsispindi odoje – vidinis gyvenimas šviečia inde, kuris į nešioja.
Daug kalbame, kaip vidinis pasaulis veikia išorę. Tačiau pasvarstykime apie kitą kryptį.
Renae: Apie odą svarstau ne tik kaip apie didžiausią žmogaus organą, bet ir kaip apie tai, kas pratęsia mūsų kontaktą su aplinka – būtų tai fiziniai dirgikliai, atmosfera ar bet kas kita. Oda yra kontakto taškas tarp vidinio mano kūno ir to, kas tampa mano kūnu išorėje. Ji ne tiek apibrėžia pokyčių poveikį, kiek yra erdvė kontaktuoti vidiniams ir išoriniams veiksniams.
Iš kokios perspektyvos kritikai paprastai analizuoja „Odą“?
Renae: Dažnai kritikai atsispiria nuo to, ką nurodome festivalių bukletuose. Pavyzdžiui, kad spektaklis yra įkvėptas mokslinės fantastikos apie jūrų aktinijas ir jų poravimosi ypatumus (tai darydamos jos apsikeičia kūnų dalimis). Arba kad daug laiko skyrėme klausydamiesi vienas kito kūnų. Tokie komentarai kritikams tampa raktu suprasti spektaklio konceptą.
Klausiu apie kritikus, nes man įdomu, kaip žiūrovai dažniausiai priima spektaklį, kuriame veikia vizualiai pastebimą negalią turintis žmogus. Lietuvoje nėra profesionalių šokėjų su tokia negalia, tad mums tai matyti neįprasta ir dažnai labiau nei kūrinio kokybę įvertiname tokio žmogaus stiprybę. Mums nauja ir tai, kad toks vertinimas yra diskriminuojantis. Tad patys būdami pasiruošę rodyti meną, ar manote, kad publika pasiruošusi jį matyti?
Roland: Žinoma, kad pasiruošusi. Aš neeksponuoju savo negalios, aš ją tiesiog nešuosi su savimi. Ir tikiuosi, kad žiūrovai būtent taip mane ir priims.
Renae: Svarbu žinoti, kad „Odą“ inicijavo profesionalus šokėjas Rolandas, o ne jauna baltoji menininkė, nusprendusi dirbti su neįgaliaisiais. Esu šokusi trupėse, kuriose nebuvo neįgaliųjų, taip pat esu stačiusi choreografiją Thomasui Banksui, turinčiam cerebrinį paralyžių. „Odoje“ choreografiją kuriame drauge su Rolandu, tai nėra socialinės atskirties mažinimui skirtas spektaklis. Aš neadvokatauju žmonėms su negalia. Man įdomu analizuoti, kaip veikia menininkai, neatitinkantys aplinkoje susiklosčiusių standartų. Tai atšviežins bet kokio žiūrovo žvilgsnį.
Iš dalies tam ir reikalinga ilga pirmoji scena, kurioje abu judam miegmaišiuose. Nenorime iškart publikai pristatyti spazmų veikiamo 59-erių vyro ir jaunos baltosios trumpaplaukės šokėjos. Duodame laiko publikai paleisti savo išankstinius nusistatymus, tad prisistatome ne per išvaizdą.
Dėl publikos pasiruošimo priimti tokį meną nesu tokia pasitikinti kaip Rolandas. Po mūsų spektaklio „Tanzplatform Deutschland“ žmonės nuogąstavo dėl Rolando kūno, buvo susirūpinę jo trapumu, jautėsi nepatogiai į jį žiūrėdami, nes jis atrodė pernelyg išeksponuotas… Įdomu, kad žmonės domėjosi vien juo, nors kūrinys fiziškai sunkus mums abiems: Rolandas sveria 45 kilogramus ir aš jo svorį nešu viena ranka ar viena koja. Žinoma, dirbu su kineziterapeutu ir žinau, kaip viską atlikti, kad būtų kuo mažiau pavojinga. Tačiau mes abu dirbame kaip atletai, o žiūrovai paprastai susirūpina tik Rolando situacija. Tokios reakcijos mane kaip choreografę privertė susimąstyti, ar ne per daug spaudžiu publiką.
Vis dėlto situaciją sprendžiame per švelnumą. Kitaip sakant, momentus, kurių metu judėjimas atrodo fiziškai ypač sunkus, apsupame švelnumu, leisdami žiūrovams suprasti, kad veiksmai atliekami saugiai ir yra nepavojingi nė vieno mūsų sveikatai. Drauge, be abejo, palikdami erdvės žmonėms jaustis nepatogiai ir svarstyti, kodėl jie taip jaučiasi.
Ką statydami spektaklį atradote apie vienas kito kūnus?
Rolandas: Atradau, kad Renae savo kūne turi daug energijos. Dažnai ji būna perteklinė, todėl stipriai veržiasi lauk.
Renae: Tiesa, studijavau vaidybą, tad esu pratusi jausti malonumą būti stebima ir kurti „kanalą“, kuriuo tarp manęs ir publikos tekėtų energija. Todėl pradėję kurti „Odą“ ilgai užtrukome, kol subalansavome savo energijas.
Apie Rolandą atradau tai, kad suvaržymus galima labai įvairiai įgalinti, ir kad ribos gali pasiūlyti naujas judėjimo galimybes. Pradėjau mokytis pernelyg nepasikliauti savo kojomis, nes turėjau suvokti, kaip judėčiau neįgaliojo vežimėlyje, turėjau mokytis eiti mažesniais žingsniais. Kitaip sakant, apribojau save, kad išmokčiau judėti kitaip. Tai nėra spektaklis apie menininką, kuris negali vaikščioti. Tai kūrinys apie menininkus, tyrinėjančius judėjimą kitokia kryptimi, nei esame pratę matyti.
