Ar kada nors bandėte įsivaizduoti sporto salės treniruoklius lyg muzikos instrumentus? O gal esate salėje trumpam pasiklausę iš sportuojančiųjų ritmo gimstančios melodijos? Būtent iš tokių patirčių gimė Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos teatro kompanijos „Operomanija“ prodiusuojamas performansas „Sporto grupė“, kurį išvysti galėsite kovo 8 d. 18 ir 20 val. Vilniuje, Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Kūrinio idėja gimė dramaturgei Gabrielei Labanauskaitei, kuri į kompaniją pasikvietė kompozitorę Gailę Griciūtę, tarpdisciplininio meno kūrėją Viktoriją Damerell ir jaunosios kartos režisierę Greta Štiormer. Šių kūrėjų idėjas bendram tikslui apjungė unikalūs savadarbiai garso menininko Sholto Dobie kurti muzikiniai instrumentai – treniruokliai.
Nuotraukos – Martyno Aleksos ©
Tokių pat unikalių prireikė ir atlikėjų, performanso metu galinčių ne tik groti instrumentais, bet ir tapti aktoriais ar net dainininkais. Būtent su pačia „sporto grupe“ šį kartą kalbėjomės apie jų patirtis ir pristatome menininkų-atlikėjų įspūdžius iš sportiškiausio šių metų muzikinio performanso kūrybos užkulisių:
Justina Mykolaitytė, „Radio Vilnius“ laidos vedėja, aktorė ir režisierė:
„Mane visuomet domino tarpdisciplininiai performatyvūs kūriniai, ne pirmą kartą dalyvauju tokio tipo procese. Čia persipina skirtingi scenos menai, atlikėjai taip pat ateina iš skirtingų meno laukų, tačiau iš kūrėjų gauname aiškias stilistines ir estetines nuorodas, nuo kurių stengiamės labai nenukrypti repeticijų bei pasirodymo metu. Taip bendras margas paveikslas tampa vientisu estetiniu bei meniniu patyrimu.
Kita vertus, man, kaip atlikėjai, šiuo atveju reikėjo labai įsiklausyti į bendrą kūrinio foną ir (kažkuria prasme) save pažaboti, disciplinuoti. „Sporto grupėje“ neveikia konkretūs personažai, veikiau kiekviena muzikinė dalis neša savo naratyvą, kurį vienu metu gali perteikti ir keletas atlikėjų. Veikiame šešiese (kartu su interviu dalyviais, scenoje veikia ir kompozitorė bei grupės „Ambulance on Fire“ narė Jūra Elena Šedytė, – aut. past.), visi esame labai skirtingi, tačiau atliekame tą pačią užduotį. Mūsų žvilgsniai neutralūs, tačiau nesame suvienodėjusi pilka masė. Dainuodami ar kalbėdami save labiau matome kaip instrumentus. Balsas čia lygiagretus mechaniniams instrumentams-treniruokliams. Veikiant scenoje apie sportą galvoti net nereikia, – mes iš tiesų sportuojame atlikdami kūrinį (fizine prasme šis performansas yra tikras iššūkis).
Atrasti būdą egzistuoti šio kūrinio rėmuose, būti ansamblyje, tačiau kartu išlaikyti ir tam tikrą individualumą, man – sukurti, o kūrinio autorėms – suvaldyti, buvo rimta užduotis.“
Vaidas Bartušas, operos solistas:
„Prisipažinsiu, pačioje projekto pradžioje daug svarsčiau, ar teisingai nusprendžiau pasirinkdamas čia dalyvauti. Ruošiantis buvo ir nuovargio, ir raumenų skausmo ir nežinos, ką gi daryti. Visgi dabar galiu pasakyti, jog būtent dėl unikalaus kūrybinio proceso, sprendimas dalyvauti atsipirko su kaupu. Mano nuomone mes, atlikėjai, čia tapome ir kūrėjais, mūsų vaizduotė ir kūrybiškumas tapo kompozitorės darbo medžiaga. Ji klausydavo mūsų ilgų improvizacijų, nubrėždama tam tikras žaidimo taisykles ir išrinkdama labiausiai patikusius akcentus. Toks procesas įtraukė ir skatino augti.
Su kūrinio virsmu kito ir mano personažas. Labai ilgai svarsčiau, kas man, kaip šių dienų žmogui, čia aktualu ir apie ką aš noriu kalbėti, – kodėl esu „sporto grupėje“? Galų gale įvyko natūralus sprendimas nenutolti nuo asmeninių patirčių, performanso metu dar ir dar kartą išgyvenant taikos su savimi paieškas. Vis tikiuosi, kad savo pasirinkimų dėka iki naujų rodymų jau turėsiu stiprų ir sportišką kūną, keliu sau pačiam labai daug iššūkių, tačiau pasiekti to nepavyksta. Visgi visa kita šiame atlikime – didelė dovana ir malonumas.“
Gintarė Šmigelskytė, aktorė:
„Kiekvieną šio projekto repeticiją atrasdavau vis kažką naujo, o įvaldyti tokius unikalius instrumentus buvo labai įdomi patirtis! Sukurta muzika padiktavo visa kita: ją perpratus ir pajautus tapo aišku, kaip gyventi šio performanso pasaulyje. Žinoma, čia yra nemažai improvizuotų vietų, nėra tikslių natų ir kas kartą kuriame kartu. Manau, tai ir yra pagrindinis iššūkis man šį performansą paverčiantis unikaliu, skatinantis būti „čia ir dabar“. Na, o jei kalbėtume apie fizinius iššūkius, pati judu daug, tačiau esu reta sporto klubų lankytoja, todėl kūrybinio proceso metu daug atradau ir permąsčiau pačią kūno kulto kultūrą, atsirado erdvės atgaivinti ir užmirštas savo patirtis, apie kurias kalbama kūrinyje.“
Denisas Kolomyckis, performanso ir šokio menininkas:
„Kūrybinio proceso metu, eksperimentuojant su instrumentais, teko ieškoti skirtingų prisitaikymo būdų, kaip išgauti reikalingą garsą ir kokiomis amplitudėmis jį pumpuoti, kad atitiktų kompozitorės numatytą dermę. Būtent tai, kaip ir teisingos natos „pagavimas“ ir bendros sekos išlaikymas yra sudėtingiausi atliekant šį kūrinį. Visas pasiruošimas buvo gana intensyvus, tačiau labai įgalinantis, nes kūrybinė komanda siekė atrasti bendrus sąsajų taškus tam, kad atlikimas vyktų preciziškai pagal kompozitorės ir režisierės numatytą vizijos visumą.
Judesys performanso metu turi aiškią choreografiją, tiesiogiai susietą su instrumentu, veiksmu bei garso atlikimu. Nors operos dramaturgijoje nėra išskirstytų vaidmenų, tačiau kiekvienas proceso metu turime savojo personažo liniją ir taip, – buvo labai smagi patirtis to sportuojančio žmogaus įvaizdyje atrasti ir pamatyti save.“
Agnė Semenovičiūtė, italų kalbos mokytoja ir menininkė dirbanti su tekstu:
„Daugiausiai iššūkių kelia laikas iki pasirodymo. Laukdama pradžios jaudinuosi, galvoje sukasi įvairūs dialogai su savimi. Pastebiu, kad tokiu metu itin svarbu pasirinkti dialogo su savimi toną ir jo nuosekliai laikytis, būti įsitikinus, kad man viskas pavyks. Tad šis laukimas ir pasirodymo pradžia yra sunkiausi, o po jų viskas ima tiesiog tekėti, pradedi mėgautis kūriniu, procesu, kolegomis.
Mūsų atlikimas iš tiesų kompleksiškas, sudėtas iš daugelio skirtingų raiškų, o kuo patirtis kompleksiškesnė, tuo man įdomiau! Be to, visame librete randu savęs. Esu balanso tarp sporto, mitybos ir meilės sau paieškose. Dažnai būnu sveiko požiūrio pusėje, o kartais užklumpa kažkoks fanatiškas kraštutinumas. Manau jog ir visas kūrinys yra prisotintas šių spalvų daugybės.“
