Ilgametis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovas, dirigentas Stasys Domarkas su šeima į Klaipėdą atsikraustė dar būdamas dešimties. Čia baigęs muzikos mokyklą, S. Domarkas pasuko į Vilnių, vėliau studijas tęsė Sankt Peterburge, dirbo Kaune, kol galiausiai vėl atsidūrė Klaipėdoje. „Grįžus atrodė, kad niekur nebuvau išvykęs“, – pasakoja maestro.
Uostamiestyje S. Domarkas nuveikė labai daug, laisvėjant santvarkai ypač siekė pristatyti nacionalinės muzikos kūrinių – jo dėka į sceną užkopė vienos garsiausių lietuviškų operų „Prūsai“ aktoriai, jau dvidešimtą kartą rengiamas tarptautinis operos ir simfoninės muzikos festivalis „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“.
Nuotrauka – lrkm.lt
Klaipėda – vienas ryškių jūsų gyvenimo miestų. Kokį jį atsimenate vaikystėje? Kodėl įleidęs šaknis Kaune, dirbti grįžote čia? Kaip miestas pakitęs šiandien?
Į Klaipėdą atsikraustėme bėgdami nuo tremties 1949 m., tebuvau dešimties. Klaipėda skendo griuvėsiuose. Dešimtmečiui, žinoma, rūpi tokie dalykai kaip buvęs „beždžionių“ tiltas – Biržos tiltas buvo taisomas, po karo dar nesutvarkytas. Nieko nuostabaus, daug miestų buvo paversti pelenais, bet tai jau nueina į gilią užmarštį. Klaipėda, žinoma, be galo pasikeitė.
Klaipėdoje baigiau muzikos mokyklą, o pradėjęs studijuoti išvažiavau į Vilnių, vėliau į Sankt Peterburgą, ten baigiau simfoninio dirigavimo studijas. Nuo 1967 m. kaip vyriausiasis dirigentas ėmiau dirbti Kauno muzikiniame teatre, nes Klaipėdoje tiesiog nebuvo kur.
Kaune dirbau 25-erius metus, o po to, Klaipėdos muzikiniame teatre prireikus patyrusio dirigento, nusprendžiau grįžti į Klaipėdą. Grįžus atrodė, kad niekur nebuvau išvykęs. Dar 25-eri metai Klaipėdoje ir štai – jau beveik einu į kodą. Muzikiniame kūrinyje koda (it. coda) – pabaigos epizodas. Ji gali būti išplėstinė, staigi ar netikėta – būna įvairių. O gyvenimo kodų nė vienas nežinome.
Šiandien esu Klaipėdos muzikiniame teatre ir stengiuosi padaryti viską, ką galiu, visą savo muzikinę patirtį paskirti jaunajai kartai – tokia mano pabaigos misija.
Klaipėdos muzikinis teatras jums labai svarbus – čia buvote ir dirigentas, ir teatro vadovas, dirigavote net dešimt teatro sezonų, nesuskaičiuojamą galybę spektaklių. Kaip jis keičiasi jūsų akyse?
Didžiausia kaita vyko 1990-1991 m. Tuomet keitėsi požiūris į repertuarą, struktūras. Atsirado repertuarinė laisvė, anksčiau ją varžydavo – reikėdavo pastatyti kokią tarybinę operetę ar palikti tautų draugystės ženklą. Nepriklausomybės metais prasidėjo kūrybinės paieškos. Ypač kreipdavau dėmesį į lietuvių autorių kūrybą. Kūrinys pastatomas teatre įgauna visai kitą svorį.
Šiandien teatras šiuolaikiškas, dorojasi su kasdien kylančiais iššūkiais. Žinoma, laukia rimtas laikotarpis, kai buvusius kultūros namus paversime didingu teatru. Bet tam reikalinga daug laiko, net turint lėšų darbai užtrunka. Kolektyvas neišvengiamai atsidurs neapibrėžtumo, namų neturėjimo būsenoje, tačiau tikiu, kad nesubyrės, neištiš – jis gerose rankose.
Kokie pastatymai, darbai karjeros Klaipėdoje metu įsiminė labiausiai?
Kai ėmiau dirbti Klaipėdoje, gyvenau H. Manto gatvės gale. Kiekvieną dieną eidamas į teatrą praeidavau biblioteką. Kitoje gatvės pusėje stovėjo Herkaus Manto skulptūra – nelabai pastebima, bet galinga, dvelkianti istorija. Vieną dieną pro ją eidamas supratau, kad turime pastatyti istorinę lietuvišką operą apie Herkų Mantą. Žiūriu į skulptūrą ir matau – juk čia su kardu stovi Virgilijus Noreika. Paskambinau kompozitoriui Giedriui Kuprevičiui, o jis man sako, kad „Prūsus“ jau rašo – idėja sklandė ore. Štai taip gimė vienas ryškiausių teatro pastatymų – G. Kuprevičiaus opera „Prūsai“.
Tai buvo neeilinis įvykis, palikęs tokį įspūdį, kad dabartinis Klaipėdos muzikinio teatro vadovas Jonas Sakalauskas, rodosi, rimtai mąsto apie naują „Prūsų“ pastatymą.
Sumanėte festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“. Kaip gimė idėja surengti festivalį vasarą, kai teatrai ir žiūrovai, rodos, ilsisi? Kaip išdrįsote konkuruoti su pajūryje ypač viliojančia saule? Kaip per 20 metų kinta festivalio vizija?
Kai dirbau Kaune, birželio mėnesį baigdavome sezoną, šiek tiek pasitvarkydavome, o tada išeidavome ilsėtis. Teatras buvo šaltojo sezono darbas, o vasara skirta poilsiui. Vienos komandiruotės metu nuvažiavau į Odesa – tai, kaip ir Klaipėda, miestas prie jūros. Nustebau, kad Odesos teatras vasarą dirba visu pajėgumu. Odesos teatro darbuotojai man sako, kad jiems vasara – pats sezono įkarštis – juk miesto gyventojai ir svečiai miestą, pakrantę nori pamatyti dieną, o vakare užsukti į teatrą, išvysti didingus Odesos teatro rūmus.
Kai iš Kauno grįžau į dirbti Klaipėdą, supratau, kad iš tiesų – vasarą čia suvažiuoja visų giminaičiai – juk čia pajūris. Kodėl gi Klaipėdos muzikinis teatras negalėtų organizuoti festivalio visame pajūryje? Buvęs Juodkrantės meras Stasys Mikelis pastatė žiūrovams stogą, spektaklius rodydavome Nidos kultūros centre „Agila“, Palangos senoji koncertų estrada nebuvo mums tinkama, bet ir ten rasdavome būtų pristatyti programą. Daugybė legendinių teatro spektaklių gimė festivalio „Muzikinis rugpjūtis pajūryje“ metu.
Šių metų festivalis atrodo labai solidžiai: R. Wagnerio kūriniai skambės Violetos Urmanos koncerte Klaipėdos dramos teatre, ten, kur prieš 180 m. dirigavo pats kompozitorius, Klaipėda – džiazo miestas, jam skirta J. Jurkūno džiazinė oratorija „Pamario giesmės“, Palangoje pristatyti „Pajacai“, šokio spektaklis pagal D. Bizė-R. Ščedrino „Karmen siuitą“, galų gale – teatro trisdešimtmečiui skirtas Gala koncertas, kuriame dalyvaus visi bendradarbiavę su Klaipėdos muzikiniu teatru. Ir aš diriguosiu Gala koncerte – visi dirigentai, dirbantys teatre, turės galimybę išeiti prie pulto.
Gala koncerto tikslas – parodyti teatro istoriją, ryškiausius kūrinius, statytus teatre. Tikras teatro trisdešimtmetis! Manau, kad rugpjūčio 19 d., pasibaigus festivaliui, galėsime iškėlę galvas eiti ilsėtis, o po kelių savaičių ir pradėti naują teatro sezoną, tik nežinia kur…
Iš tiesų, Klaipėdos muzikiniam teatrui šis, trisdešimtasis sezonas paskutinis senosiose patalpose. Ar jaučiate nostalgiją, palikdamas senąjį teatro pastatą? Čia prabėgo tiek karjeros metų.
Žinot, kiekvienam senam daiktui jaučiu nostalgija. Bet šitie rūmai buvo pastatyti kaip kultūros namai, kuriuose kartais reikėdavo pravesti posėdžius ar pristatyti saviveiklinį kolektyvą, vykdavo ir diskotekos – tam jis puikiai tiko. Jei pastatas liktų, nežinia, kam būtų reikalingas. O naujajame teatro pastate po rekonstrukcijos atsiras patogi žiūrovinė erdvė, šiandien čia jų telpa tik 500, o ir jie fojė stumdosi – trūksta erdvės, ankšta. Bus statomi rūmai, kuriuose žmogus galėtų jaustis oriai, patogiai įsitaisyti, muzikos klausytis puikios akustikos salėje – dėl to visai negaila palikti senąjį pastatą. Esu toks žmogus, kuriam norisi, kad daiktai primintų įvykius, bet yra tokių, kuriuos keisti reikia.
