Nuotraukos – menininkės asmeninio archyvo ©
Sausio 12-20 dienomis Menų spaustuvėje dešimtą kartą įsikurs festivalis vaikams ir jaunimui KITOKS. Švedija, Belgija, Prancūzija, Ispanija – tokį žemėlapį brėžia šių metų programa, kviečianti beveik visas amžiaus grupes – vos gimusius kūdikius, ikimokyklinio amžiaus vaikus, pradinukus, jaunus paauglius ir netgi gimnazistus.
Viena šių metų festivalio naujienų – šiuolaikinio cirko spektaklis iš Švedijos „Tvarkos diena“, režisuotas Viktorios Dalborg, vienos iš Stokholme įsikūrusios Kompani Giraff įkūrėjų. Beje, ši trupė pradėjo veikti 2010-aisias – kaip ir pirmasis Menų spaustuvės festivalis, tuomet vadintas „Kitokiu teatru vaikams“. Spektaklis „Tvarkos diena“, kurio švediško pavadinimo neįmanoma išversti į užsienio kalbas, rekomenduojamas 4-8 metų vaikams, tačiau laimės suteikia ir vyresniems. Su Viktoria kalbamės apie tai, kaip sukuriami tokie spektakliai.
Kaip nutarėte tapti cirko artiste?
Ilgą laiką dirbau aktore. Kartą mano režisierei prireikė, kad išbandyčiau keletą paprastų būdų vaikščioti lynu – statėme naują spektaklį Riksteatern/Nacionaliniame Švedijos teatre. Įsimylėjau šią meno formą nuo pirmo netvirto žingsnio. Greta vaikščiojimo lynu pradėjau mokytis oro akrobatikos ir dariau tai daug metų. Ilgainiui vis dažniau pradėjau dirbti cirko spektakliuose ir pamažu traukiausi nuo dramos aktorės veiklos.
Koks jūsų požiūris į tradicinį cirką?
Kiekvienam artistui tradicinis cirkas yra jo istorija. Man ji atrodo įspūdinga ir verta pagarbos. Tačiau esu prieš gyvūnų įtraukimą į pasirodymus.
Originalus spektaklio „Tvarkos diena“ pavadinimas yra TVÄRSLÖJD. Ką jis reiškia?
Tai yra švediškų žodžių žaismas, kurio neįmanoma išversti į anglų kalbą. Švedijos mokyklose vaikai mokosi medžio dirbimo amato, vadinamo Träslöjd. Šiame žodyje vietoj „r“ įdėjus „v“ įvyksta juokinga sumaištis: tvär švediškai gali reikšti „staigus“ ar „kirsti liniją“. Pernelyg sudėtinga šį žaismą išversti į užsienio kalbas, tad kol kas nutarėme leisti festivaliams patiems nuspręsti, kaip pavadinti spektaklį. Užtat sužadiname žmonių smalsumą.
Papasakokite apie spektaklio kūrybos procesą.
Norėjome sukurti spektaklį, kuriame lygiai, vientisai manipuliuojame įvairiais objektais, balansuodami ir kurdami skulptūras. Mane ir scenografę Ellen Utterström žavi švedų menininkė Nanna Nordström – jos skulptūros ir įkvėpė spektaklio „visatą“. O tada drauge su artistais improvizavome, pasitelkdami įvairius objektus ir balansavimą. Atlikėjai gavo skirtingas užduotis, skatinusias žaisti ir laisvai improvizuoti. Beje, vienas pirmųjų spektaklio atlikėjų ir Kompani Giraff įkūrėjų – Axel Adlercreutz – yra magas, tad jo dėka kūrybiniame procese atsirado iliuzijų ir magijos principų. Apskritai spektaklio veiksmas ir išraiška stipriai atsirėmė į ypatingus pirmųjų atlikėjų – Jenny Soddu ir Axel Adlercreutz – talentus bei technikas.
Kompani Giraff spektaklių vizualioji dalis visuomet estetiška, skoninga. Kaip dirbate su scenografais – leidžiate daryti, ko jie patys nori, ar bendradarbiaujate viso kūrybos proceso metu?
Ačiū, labai smagu girdėti! Proceso metu nuolat bendradarbiaujame, diskutuojame ir tyrinėjame. Visuomet mieliau renkuosi scenografus ir kompozitorius, su kuriais jau esu dirbusi – drauge esame sukūrę bendrą kalbą. Mėgstu, kai kolegos mane stebina, tad suteikiu jiems daug laisvės. Bet kuriuo atveju, labiausiai vertinu kolektyvinę kūrybą.
Kai rodėte TVÄRSLÖJD Stokholme, Subcase mugės programoje, publikoje sėdėjo vien suaugusieji ir visi iki vieno šypsojosi. Ar šis spektaklis tikrai skirtas vaikams?
Vaikai jį puikiai priima. Tikiu, kad geras spektaklis vaikams iš tiesų tinka absoliučiai bet kokio amžiaus publikai. Turime žiūrėti vaikus rimtai – netikiu, kad jiems skirtas menas privalo būti mielas, gražus, nepaliaujamai linksminantis. Suaugęs žmogus savyje talpina visas amžiaus grupes, tad emociškai kiekvienas prisimename, ką reiškia būti vaiku.
Kuo jums ypatinga vaikų auditorija?
Daugybę metų dirbau švedų režisierės Suzanne’os Osten asistente Stokholmo miesto teatre Unga Klara. Suzanne mane stipriai įkvėpė – ji išmokė, koks svarbus yra vaiko požiūrio kampas. Todėl pati kurdama visuomet siekiu aukščiausios kokybės ir bandau kiek įmanoma geriau pasiruošti darbui. Kurti prasmingus spektaklius vaikams ir jaunimui yra didelė atsakomybė.
Ar kurdama spektaklį galvojote apie konkrečią amžiaus grupę, kuriai jį skirsite?
Prieš pradėdami kurti svarstėme apie ikimokyklinukus – vaikus nuo 3 metų. Tačiau ilgainiui pamatėme, kad spektaklis puikiai tinka kiek vyresniems vaikams ir suaugusiems.
Koks buvo geriausias jūsų matytas spektaklis vaikams?
Tai mano minėtos Suzzane Osten režisuotas spektaklis „Syrener 1914/Irinas nya liv“ Unga Klara teatre 1996-aisiais. Tai buvo dvi skirtingos pjesės, pristatytos tą patį vakarą. „Syrener 1914“ pasakojo apie neįgalų vaiką XX a. pradžioje, o antrojo spektaklio „Irinas nya liv“ pjesę parašė moteris, turinti dauno sindromą. Tai buvo stulbinančiai drąsus ir gražus vakaras. Jis stipriai mane įkvėpė.
Kaip sukurti kažką iš nieko?
Tau turi būti truputį nuobodu. Nuobodulys yra kūrybiškumo motina. Būsimas Kompani Giraff spektaklis yra būtent apie tai.
