Šokėjo, režisieriaus, operatoriaus Mariaus Paplausko šokio filmai iš tiesų mažiau apie šokį, daugiau apie žmogų. Ruošdamasi pokalbiui apie naujausią jo darbą – filmą „Atsinešiau su savimi“, mąsčiau, ar ir Marius leisis į tokią atvirą kelionę, į kokią pakvietė savo filmo herojus, šokio menininkus Airidą Gudaitę, Mantą Stabačinską ir Agnietę Lisičkinaitę. Nenustebino: leidosi. Pokalbis gerokai išsitęsė, pametė planuotas gijas, tapo paprastu, žmogišku ir, ko gero, daugeliui atpažįstamu. Apie tą patį jautrų, truputį nerimastingą, kasdienišką visų mūsų gyvenimą, kurį su Mariumi pavadinome subjektyviosiomis kūrybinėmis priežastimis: juk iš jo ir dėl jo gimsta visa, ką vadiname kūryba.
Tarptautinės šokio dienos proga, balandžio 29 d. 15 val. Vilniaus miesto žiūrovai kviečiami į MO muziejų, kuriame bus pristatyti Mariaus Paplausko ir kitų Lietuvos šiuolaikinio šokio ir kino kūrėjų sukurti šokio filmai.
Nuotraukos – Lietuvos šokio informacijos centro archyvo ©
Mariau, filme „Atsinešiau su savimi“ atskleidi trijų šokio menininkų dokumentinius, atmosferinius portretus. Kiek šiuo filmu pasakoji apie save, ir kiek – apie juos?
Ko gero, filme manęs yra daug, nors stengiausi nuo to savęs bėgti. Procese save vis gaudydavau, kad kūrinys nebūtų subjektyvus. Pirmiausia mėginau atrasti vidinę motyvaciją, kodėl kuriu šį filmą, kalbėjomės apie tai ir su mano terapeute. Vedžiodamas šunį vis ieškodavau atsakymo – kam man to reikia? Priežastys labai kompleksiškos. Pirmiausia – vidinės: mane labai užkabino netekčių psichologija, suvokimas, kaip mažai mes kalbame apie mirtį, savižudybes, tai vis dar yra stigma. Aš užaugau Prienų miestelyje. Čia, kai kas nors miršta, visi aplinkui žino. Atsimenu mamą man sakančią – „žinai, Petro mama mirė“. Bet tuo viskas ir pasibaigdavo: ką tas Petras jautė, kaip jis tai išgyveno, niekas nesigilindavo. Vis dėlto pats tokių intensyvių netekčių, kaip Airida ar Mantas, nepatyriau. Man artimesnė Agnietės patirtis – disfunkcinės šeimos situacija.
Taip pat man buvo svarbi profesinė ambicija – rasti būdą prieiti prie žmonių. Nes į save žvelgdavau savikritiškai – vis maniau, kad esu per daug uždaras. Galvojau, kad man tai bus galimybė pajudinti gilius vidinius blokus. Būnant režisieriumi, pagaliau prieiti prie žmogaus.
Taip pat mane įkvėpė šių trijų kūrėjų darbai, gilūs pokalbiai su jais. Sekiau ir jų kūrybą, vis galvodavau apie sąsajas to, ką jie patyrė, ir to, ką jie kuria. Tuo pat metu tyrinėdavau save terapeutės kabinete. Klausdavau savęs, kiek traumos man kūryboje padeda, kiek – atima. Supratau, kad nors jos ir trukdo, tačiau drauge daro mane unikalų. Einu per tą unikalumą, per baimes, per traumas, jas integruodamas: neatsiranda daugiau drąsos – tiesiog yra kažkas, kas mane veda, nesvarbu, kaip bijau. Tuomet ir įvyksta tokie darbai, kaip „Atsinešiau su savimi“.
Per diskusiją po premjeros Vilniuje pasakiau – gal kiek grubokai – kad man nepatinka plepalai, koridorinis bendravimas, ką tu? Nuo tokių pasikalbėjimų mane ištinka alergija, niekad nežinau, kur dėtis. Man užtektų, jeigu žmogus su manimi pasisveikintų ir viskas. Arba tuomet ieškokime būdo paklausti, prieiti giliau. Šio filmo kūrybos metu būtent tai ir darėme – ėjome giliau.
Prisimenant ankstesnį Tavo filmą, „Tankynę“, ir turint omeny šį, atrodo, kad Tavo kūryba ir yra bėgimas nuo plepalų. Tavo filmuose nėra nė vienos pašalinės minties, vaizdo, kuris neturėtų svorio. Tokiu filmų grynumu Tu aiškiai pozicionuoji savo vertybę – gylį ir, man rodos, atvirumą. Tiesa?
Man atrodo, kad atvirumas yra kelias į gijimą, į vidinį tobulėjimą. „Tankynė“ yra labai subjektyvi: nors joje svarbi ir Adriano Carlo Bibiano istorija, vis dėlto iš esmės ten ėjau per save. Nes aš save patį laikau žmogumi, kuris klaidžioja po mišką ir bando atrasti takelį. Neaišku, ar jis išvis yra. Bet situacija mano šeimoje, mano augimas mane pastatė į tokią poziciją – žemė po mano kojomis nėra tvirta. Aš niekada nesuvokiau savo vietos šeimoje.
Filme kalbama apie momentą gyvenime, kai viskas pasikeičia, nuo kurio prasidedi visai kitoks tu. Ar Tu turi tokį momentą?
Konkretaus gal ne. Labiausiai save sekti ėmiau prieš beveik trejus metus, kai nutiko keli dalykai. Čia gal ir yra tas Momentas. Per labai trumpą labai patyriau keletą intensyvių išgyvenimų. Mums gimė dukra. O po keturių dienų aš neprisiskambinau savo mamai. Ir aiškiai supratau, kad ji mirė. Kai neprisiskambinau antrą dieną, žmonai sakau, žinai, man atrodo, kad mamos nebėra. Važiuokim pažiūrėti. Nuvažiavęs radau ją gulinčią dar su sąmone, bet ištiktą labai stipraus insulto. Jai buvo atimtas beveik visas kūnas. Tokia keista akimirka – ką tik gimė žmogus, bet aš negaliu nei džiaugtis, nei liūdėti, nes reikia išlikti stipriam. Mama ligoninėje, pandemijos metas, niekur neįleidžia. Po kurio laiko partrenkė mūsų mylimą šeimos šunį. Parą galavęsis, mirė. Visa tai susidėjo, ir po šuns įvyko trūkis. Per tą šunį išleidau visas emocijas, nes iki tol labai laikiausi.
Kažkada Tibetiečių Mirties ir gyvenimo knygoje skaičiau, kad kiekvienas gimimas artina tave prie mirties. Kokia sunki mintis, ir kokia teisinga! Kaip tai yra nelengva: būtent su vaiko atėjimo atsakomybe supratau gimimo ir mirties svorį – tas vaikas toks trapus, jis gali, atrodo, bet kada užgesti. Kaip jis mokosi kvėpuoti? Ir šalia – o koks aš tėvas? Ir dar – kaip mama ligoninėje? Visoje šioje sumaištyje supratau, ko bijau: A T S A K O M Y B Ė S. Mano traumų padarinys yra atsakomybės neprisiėmimas.
Šito filmo sukūrimas labai paryškino faktą, kad aš baisiai bijau prisiimti atsakomybę net už savo kūrybą. Artėjo pristatymas, o aš galvojau – gal reikia susirgt? O gal išvis nereikia pristatyti to darbo? Gal tiesiog leidžiam jam gyventi ir tiek? Labai gerai pamenu Igno Jonyno filmą „Nematoma“, kuriame žmogus, gyvenantis Ukrainos kaime, nusprendžia, kad jam reikia kažkaip išgarsėti. Jis nueina į bendruomenės šokius ir apsimeta aklu. Jį, kaip puikiai šokantį akląjį, pastebi prodiuseriai. Mane taip sužavėjo tas filmas, papasakojau terapeutei, o ji sako: „Tau reikia būti aklam ir šlubam, kad laimėtum. Tiesa?“ Ši mintis man stipriai kirto. Man patinka būti ne lyderiu, o kaip tik – autsaideriu, ir tai daro mane stipresniu. Tuomet man nereikia niekam įsipareigoti. Man drąsu būti autsaideriu ir galvoti, kad aš, būdamas autsaideriu, tarsi visus nugalėsiu. Ši mintis atėjusi iš gatvės šokio patirties: kai šokdavau, toks mąstymas labai padėdavo.
Kai išėjo „Atsinešiau su savimi“, supratau, kad antrą kartą gyvenime kuriu nepriklausomai, tai, kas man tikrai rūpi. Ir vis tiek beprotiškai bijau tai apginti.
Kaip atsirinkai žmones? Kiek laiko su jais praleidai?
Kelionė su jais iki momento, kai nusprendžiau filmuoti, buvo ilga. Nuo bendravimo viskas ir prasidėjo – nuo bendrų projektų, nuo to, kad man nepatinka plepalai, o patinka pokalbiai, patinka per tuos pokalbius pažinti. Su Mantu seniai esame geri draugai, su Airida bendraujame nuo gatvės šokio laikų, gal dešimt metų. Su Agniete buvau mažiausiai pažįstamas, bet kažkada ji man papasakojo apie savo šeimą. Taip ir užstrigo atminty.
Galimybė būti šokio lauke ir stebėti jų trijų kūrybą man sujungė visus taškus – supratau, kad jeigu mane domina ši tema, tai ir kurti reikėtų su jais. Kodėl gi nepradėjus nuo draugų? Žinoma, taip lengviau. Bet esu režisierius-naujokas, kodėl tuo nepasinaudoti? Paklausiau visų, ar sutiktų pasidalinti savo patirtimis. Įkalbinėti nereikėjo – visi į tai ėjo labai atviromis širdimis.
Ar lengva filmuoti draugus?
Žinai, jie gal prieš mane nesidrovi ir nebijo, bet prieš premjerą visi labai jaudinosi. Nes tai jau nebekontroliuojama. Jie išeina į viešumą. Ir jų išpažintis išdalinama kitiems žmonėms. Čia ir buvo sunkiausias moralinis klausimas: aš – jų draugas, bet kas aš toks, kad atskleisčiau šituos asmeniškus dalykus visiems? Žinoma, aš atsiklausiau jų dėl tam tikrų stipresnių vietų. Visi norėjo pažiūrėti filmą prieš premjerą. Etikos sumetimais norėjau jį jiems parodyti ir pats. Bet taip pat labai sirgau, kad vis dėlto jie pamatytų rezultatą per premjerą. Kad nepradėtų daug kartų žiūrėti namuose, matuoti, ieškoti, ko atsisakyti, ir t. t. Galiausiai išėjo taip, kad jie iš anksto ir nepažiūrėjo. Bet aš buvau pakankamai tikras, kad nieko neįžeisiu, viską buvau sau pamatavęs.
Kaip šeimų nariai priėmė „Atsinešiau su savimi“ idėją? Ir kaip jau vėliau – patį filmą?
Šeimos dar nematė. Kai kurių šeimos, kaip supratau, gal ir nematys. Manto tėvai dar pamatys. Bet jie ir pačią idėją priėmė labai atvirai. Iš pradžių jiems nesakėme temos. Sakiau Mantui – tiesiog pabūkime su tavo tėvais, nereikia kalbėti apie sesę. Mane domino pats jų bendravimas. Manto linijoje šeima yra labai palaikantis dėmuo. Nesvarbu, kas ten nutiko.
Airidos mama, kaip matei filme, nenorėjo rodyti suplyšusių fotelių (juokiasi). Tiesa, Airida man tą pokalbį su mama atsiuntė prieš pat važiavimą filmuoti, bet aš jo sąmoningai neklausiau, nes ir taip esu bailys. Norėjau prisiimti atsakomybę kaip režisierius ir operatorius, ir tiesiog nuvažiuoti: kas bus, tas, nemirsiu. Bet kai nuvažiavau tenai, ji pasitiko mane labai maloniai. Tiesa, filmavimo metu reikėjo suvalgyti nemažai sumuštinių, kad ji atsipalaiduotų.
Niekada nefilmuodavau susitikimų pradžios. Atsimenu, Mantas jau man stuksena su alkūne, kad pradėčiau filmuoti, o aš sėdžiu su jo tėvais prie stalo ir apie nekilnojamąjį turtą šneku. Gerbiu žmonių privatumą, ir man pačiam nepatiktų, jei su manimi per kamerą imtų kalbėti. Laukiau to momento, kada jie pradėjo manęs nejausti.
Visi – išskyrus Agnietės šeimą – mane pasitikdavo kaip kokią televiziją, su vaišėmis. Prašydavau visų nesiruošti, bet visiems, matyt, kildavo tas lietuviškas gėdos jausmas, kaip čia nepavaišinti. Airidos mama su manimi buvo griežta – sako, sėdi ir valgai.
Lengviausia buvo su Agnietės mama. Visi iškart suprato taisykles, kad man nereikia jokių sumuštinių ir saldainių, jokių apšildančių pokalbių. Jos tiesiog bendravo ir viskas. Aš buvau apšalęs, kaip viskas natūralu. Ir kaip į mane nekreipia jokio dėmesio – net kai rūko kartu su Agniete.
Nuotrauka – Gintarės Žaltauskaitės ©
Kodėl Tau buvo svarbu parodyti šeimą?
Čia, ko gero, įsijungia mano subjektyvusis aš. Pradėjęs domėtis psichologija, ėjau per šeimos naratyvą – tyrinėjau, kaip tėvai, jų auklėjimas lemia mus, ėjau į tai net per pyktį ant saviškių. Norėjau pažiūrėti, kaip su tėvais sekasi kitiems. Ar yra palaikymas, kas tas pirštas buvo, pastūmėjęs į kūrybinį pasaulį, ar tai tėvai, ar ne. Tėvai, šeima dažnai būna susiję ir su traumomis. Agnietės atveju – labai stipriai. Alkoholis. Todėl man šeimos momentas buvo labai svarbus iš savo paties šauksmo jai, iš vaikiško noro turėti šeimą pagal vaikišką svajonę. Ir kartu kilo asmeninė ambicija pabandyti prie tų šeimų prieiti.
Galvoju apie filmo erdves: herojų namai ir jų vaikystės namai – esminės lokacijos. Namai daug parodo apie žmogų – tokie, kokie esame išorėje, namuose ir vaikystės namuose, atskleidžia tris skirtingus mūsų pavidalus. Kiek Tau pačiam buvo svarbios erdvės?
Šio interviu metu suprasiu savo subjektyviąsias kūrybines priežastis (šypsosi). Šiaip daug ką darau intuityviai. Bet dabar, mudviem kalbantis, ateina aiškumas, kodėl man tokios svarbios namų erdvės: ilgus metus gyvenau Prienuose, nors gimiau Kaune, bet jau ketverių persikraustėme. Prienuose baigiau mokyklas, po to vėl grįžau į Kauną. Grįžtant į Prienus, mane visuomet veikdavo nepakeliama ir nepaaiškinama nostalgija. Nežinodavau, kas ten slepiasi. Apimdavo tokia melancholija, kad ilgainiui pradėjo darytis sunku apskritai ten sugrįžti, net aplankyti mamos. Kai persikrausčiau į Kauną, vis grįždavau į senuosius Kauno namus, į senąjį kiemą, kur praleidau pirmuosius ketverius metus. Mane apimdavo jausmas, lyg ten būtų pasilikusi mano siela. Sėdėdavau ant sūpynių, bandydavau prisiminti tas dienas, žiūrėdavau į ketvirtą aukštą, kuriame gyvenome. Atrodydavo, kad tas laimingas vaikas vis dar ten gyvena, laksto.
Dėl to norėjau, kad ir mano herojai atsidurtų savo vaikystės kiemuose. Mes daug kalbėdavome apie prisiminimus – ar jie geri, ar blogi. Pamenu, kaip su Mantu vaikščiojome po jo sesės žūties vietą, nes ten viskas taip užslėpta – tėvai nesilanko, Mantas irgi ne. Įdomu nueiti ten ir stebėti, kas vyksta kūne. Aš ir pats, būdamas vaikystės namuose, sekdavau savo kūną: kas manyje gimsta? Su draugu vienąkart sugalvojome padaryti po Prienus ekskursiją. Iš jos grįžau su didžiuliu galvos skausmu. Supratau, kad ten tūno mano gėdos, kaltės jausmai.
Visa tai mane vedė ir per jų vietas. Pavyzdžiui, Airida augo mažame miestelyje. Ką tokioje vietoje reiškia, kai artimas žmogus, kurį tikrai tame miestelyje visi žino, nusižudo? Kaip tu turi pakelti pirmus tėčio bandymus, būdamas vienuoliktoje klasėje?
Mano mama buvo mokytoja, tėtis – mėsininkas, toks paprastas darbininkas. Ir kai tarp jų kildavo konfliktai, aš dėl jų kartais neidavau į mokyklą. Visą dieną arba naktį praverkdavau, ypač kai tėtis grįždavo girtas, prasidėdavo protrūkiai. Kad galėtum neiti į mokyklą, ieškai priežasčių, melų, meluoji kartu su mama, nes mama dirbo ten pat, kur aš mokiausi. Mes kartu išmokome meluoti. Bet, manau, daug kas suprasdavo tikrąsias Mariaus sirgimo priežastis.
Nuotrauka – Gintarės Žaltauskaitės ©
Su visomis istorijomis ieškojai sąsajų, bendrų taškų su savo patirtimis?
Taip. Manau, kad jei sąsajų nebūčiau radęs, vis tiek būtų įdomu, bet gylį ir stiprumą prarastume. Aš tokiu būdu mokausi kino meno.
Visus tris herojus vienija stiprios trauminės patirtys. Kokių iššūkių kilo, leidžiantis į tokias gilias keliones, žinant, kad šios istorijos, kuriose yra savižudybė, alkoholizmas, narkotikai, bus pristatytos viešai?
Šia prasme aš iš tiesų patekau į mišką. Labai pasijautė, kad, pavyzdžiui, mano šeimoje nėra savižudybių. Įėjęs į šią temą, pakliuvau į pilkąją zoną.
Mažas rakursas į šalį – kažkada su Mantu kalbėjomės automobilyje, ir aš sakau: „Blemba, Mantai, o gali būti sąsaja tarp tavo sesės praradimo ir tavo darbo su negalią turinčiais žmonėmis?“ Nes jis man papasakojo, kad jeigu sesė būtų likusi gyva – o tokia teorinė galimybė buvo – ji būtų visam gyvenimui prikaustyta prie lovos. Jis man sako: „Jo, ko gero, sąsaja yra.“ Čia buvo vienas iš atspirties taškų – kaip gerai viskas gali susirišti istorijos prasme! Užgriebiau mintį, idėją! O po to su Mantu papuoliau į aklą teritoriją – sakau, „ar pameni šitą mintį?“ Sako, „pamenu, bet taip jau nebegalvoju“. O aš jau prifilmavęs visko ir pridaręs… Gavau pamoką, kad dokumentinės istorijos negalima kurti pagal save, subjektyviai. Tada pradėjo atsirasti kiti kontekstai.
O su savižudybėmis, kai jau įrašiau pokalbius, keldavau sau klausimą – o kas iš to? Jie man visa tai papasakojo, o kas toliau? Aš tiktai plokščiai atpasakosiu jų istorijas? Bet ką tai duoda, ką atima? Su šita dvejone ėjau labai ilgai, iki pat montažo.
Šalia man kilo moralinė dilema, ar nebūsiu mirties pardavėjas? Parduoti mirties idėją vardan peržiūrų? Kaip šito išvengti? Turėjau atgauti moralinį stuburą, susistyguoti – kodėl to reikia, kodėl man tai svarbu. Tai buvo sunkusis periodas.
Kaip sau atsakei į šitą klausimą – kodėl to reikia?
Daug vaikščiojau, ėjau ėjau, ėjau ėjau, daug su savimi kalbėjausi, daug kuo domėjausi. Ir pagalvojau, kad mes tikrai labai mažai apie tai kalbame, mes vengiame ir bijome mirties. Supratau, kad tikrai reikia bandyti. Drauge norėjau parodyti šiuos menininkus, kad suprastume, jog ne viskas yra taip faina. Kai esi žiūrovo pozicijoje, tu ploji ir galvoji, kad jiems faina, kuria, daro. Bet kiek jiems iki tos scenos reikia perlipti purvo? To pavyzdys yra Airida – kai mirė jos tėtis, ji po dviejų dienų turėjo spektaklį. Tai, žinoma, kelia daug klausimų – ar čia bėgimas, ar stiprybė, ar valymasis.
Ėjau į visa tai su didele baime, bet ir su dideliu noru. Ir kažkokiu giluminiu jausmu, kad tai yra reikalinga, kad reikia apie tai pakalbėti. Nesurizikavęs, nepamatuosiu nei savo kūrybinių gebėjimų, nei temos aktualumo.
Kaip manai, kaip tokie kūriniai paveikia tolesnę menininko būtį?
Stengiausi nedaryti jų herojais, kaip holivudiniuose filmuose, kad tarsi trauma juos dabar pavertė labai galingais ir stipriais. Su Mantu po premjeros važiavome į pirtį. Jis sako: „Įdomu, ką apie mus pagalvojo studentai? Kaip mes jiems atrodėm?“ Ypač Agnietės atveju. Jeigu Agnietė būtų atsisakius tos minties, apie, cituoju, „šniojimą ir prigėrimą“, filmas būtų daug netekęs. Bet ji pasirinko drąsą kalbėti. Sakau, „Mantai, ką tu turi omeny dėl tų studentų? Manai, jie pagalvos, kad jūs labai silpni?“ Sako, „Ne, bet vis tiek keliu sau tokį klausimą.“
Konkretaus atsakymo negaliu suformuluoti, bet man visi trys herojai šiek tiek pareflektavo, ką jie filme savyje pamatė nauju kampu. Ekrane išryškėjo dalykai, kurių jie gyvenime nepastebėjo. Traumos labai maskuojasi. Mantui paryškėjo tai, kad jis labai daug daro dėl kitų, kaip kad to telefoninio pokalbio metu – „ar padarysi, nors ir neturime biudžeto“. Man tai labai norėjosi akcentuoti. Nors tai gal dūris Mantui – kad toks talentingas žmogus dar gali daryti kažką ir nemokamai. Galvojau, ar jam nepakenksiu. Bet, sakau, Mantai, aš turiu tai įdėti.
Airida įsivertino dar kartą, kad ji perduoda savo patirtį kitai kartai, kad ji dalinasi atvirumu, ko, kaip filmuojant pasirodė, jai stinga iš savo šeimos. Ji nuolat akcentuodavo, kad ji artimoje aplinkoje niekada neturėjo gilaus pokalbio. Ir tą gilų pokalbį ji mėgina užmegzti su ta ateinančia karta.
Agnietė dalinosi, kad filmas jai buvo proga dar kartą pareflektuoti save ir nusiimti rožinius akinukus. Apskritai jiems esu labai dėkingas – aš atradau drąsius žmones. Jie išdrįso kalbėti. Ta drąsa, man regis, yra raktas į gijimą. Ir gijimą ne tik jų pačių, bet ir tų, kurie žiūrės.
Aš pats pastebėjau – kai pradėjau Labai Nuoširdžiai pripažinti savo silpnąsias vietas, ne vardan atvirumo ir drąsos, o tikrai nuoširdžiai pripažinti, kad aš negaliu prisiimti atsakomybės, kad man baisu kalbėti garsiai – pajutau, kokia didelė našta nukrito nuo pečių.
Nuotrauka – Gintarės Žaltauskaitės ©
Kiek Tau filme svarbus pats šokis?
Tu čia mane dabar pagausi! Ir aš save pagausiu. (mąsto) Šokis tikrai svarbus, nes visų pirma – tai šokio žmonės. Šokis man yra raktas į kino meną. Aš jo kitaip nesuprantu. Neturiu jokių akademinių žinių. Kiek pats domiuosi, tiek, iš sukauptos patirties. Ir mano svajonė, tokia maža, atsargi, yra kinas. Kine šokio mažai. Manau, šokį aš suprantu ir gerai jaučiu, esu tame pakankamai užtikrintas ir galiu pabandyti per šokį padaryti kažką kinematografiško. Šiuo atveju jau pabandžiau per šokį prieiti prie rizikingesnių temų. Bet aš net nežinau, ar „Atsinešiau su savimi“ galima vadinti šokio filmu. Jis neatskleidžia šokio, judesio filosofijos. Jis per šokį parodo traumą. Bet ne per traumą šokį. Ir nežinau, ar galima jį vadinti dokumentika – nes tai nėra ir grynoji dokumentika. Yra režisuotų dalykų, tokių, kaip šokis. Gal tai – meninė dokumentika?
Šokis buvo svarbus vizualiąja ir kūno prasme. Pojūčiai kūne man yra labai svarbus sluoksnis. O kas geriau tą pajaus, negu šokėjas, judesio žmogus? Jie labai gerai atliepia savo kūnus.
Mantas filme sako, kad vis nespėja pakalbėt su šeima kažko, ko dar nėra pakalbėjęs. Ar Tu turi žmogų, su kuriuo nespėji pakalbėt to, ko nesi pakalbėjęs?
Mantas nori suspėti pakalbėti tai, ko dar nepakalbėjo. O iš savo perspektyvos galiu pasakyti, kad kartais pakalbėti tiesiog neišeina. Nesusikuria tam tinkama terpė. Kai paklausei šito klausimo, man iškart intuityviai į galvą atėjo mama. Tam vaikui nėra pokalbio su mama. Ir dabar, jeigu aš bandau gilesnį arba ne tokį patogų pokalbį užmegzti – gal aš tą darau netinkamai – visada atsiranda siena ir komentaras: „Nekalbėkim čia nesąmonių“. Bandau tą pokalbį surasti. Dėl to gal man tie plepalai ir nepatinka – aš nenoriu gailėtis, kad su kažkuo nepakalbėjau apie svarbius dalykus, nes jau turiu nepakalbėjimo patirtį.
Su tėvu aš jau dešimt metų nebendrauju. Esu visiškai užbraukęs šį santykį. Jis gyvena Airijoje, išvažiavo, kai man buvo kokie 12 metų. Bet mūsų priešistorė yra labai skausminga. Pavyzdžiui, mano tėvas mane mokydavo plaukti, bet ant bajerio visada skandindavo. Žinai, būdavo, išgėręs, bajeruoja, ateik ateik, ir kiša mano galvą po vandeniu. Su juo visada prie ežero, kur vasaromis važiuodavome maudytis, būdavo faina, žaisminga, žaisdavome gaudynių. Bet kartu visada žinodavau, kad bet kurią akimirką gali įvykti tai, kad jis mane pagaus už kokios kojos ir skandins. Puikiai prisimenu, kaip jis kiša mano galvą po vandeniu ir man jau pradeda trūkti oro, aš po vandeniu pradedu rėkti, jis ištraukia ir pradeda juoktis. O aš ašarotas, piktas, sakau, „Ar tu durnas? Ką tu padarei?“ Man gal septyni metai. O jis juokiasi – „Kas čia tau? Bajeriukas.“ Tai ištisai kartodavosi. Net mano draugų akivaizdoje.
Šituos prisiminimus laikiausi su savimi. Kai jis vis grįždavo, mes susitikdavome, bet man su juo kalbėti būdavo kančia. Atsimenu lemiamą kartą, kai susitikom, gėrėm alų, rodėsi, kad pokalbis jau įsivažiuoja, galvoju, geras! Pagaliau man faina su juo bendrauti! Ir staiga jis kažką grubiai man atsakė, aš iš karto grįžau į tą vaiką, kuris susitraukia, nieko nebenori. Kitą rytą supratau, kad viskas, tai yra paskutinis susitikimas. Pasikeičiau numerį ir nuo to karto nebesikalbėjom. Dabar, kai man skambina koks nepažįstamas numeris, visada ateina mintis – tėvas.
Anksčiau save kamuodavau, kartodavau sau, kad man žūtbūt reikia išmokti drąsos, tvirtybės, išmokti nebijoti. Kai savo terapeutei ėmiau pasakoti, kiek daug dalykų darau per nerimą – aš net montuodamas tą filmą kūne jaučiau kažkokį keistą jaudulį, nepatogumą, net neaišku dėl ko, ir tas nerimas trukdė pagauti srauto būseną, susitikimą su tuo kūriniu – ji man sako: „Bet žinai, be viso šito nerimo, be tų tėvų, be to tikro gyvenimo, kurį tau teko pamatyti, nebūtų tavęs. Tavo savastis yra eiti per nerimą. Jeigu tu jau eini per nerimą, tai pabandyk per jį eiti sąmoningai.“
Dėl ko labiausiai nerimauji filmuodamas?
Kad nutrauksiu filmavimą per anksti. Bet kada gali įvykti gražus momentas. Kaip jo išlaukti? Dėl to man patinka nesusidėlioti pernelyg tankios struktūros – aš labai branginu išlaukimą: to Tikro momento tu neaprašysi, nesukursi moduliuodamas situaciją. Jis negali įvykti be laukimo. Kiek momentų yra buvę, kai tik nustoju filmuoti, ir prasideda grožis! Vis kartoju sau režisieriaus Terrence’o Fredericko Malicko mintį: „Filmuosim tol, kol sulauksim paukščių.“ Išmokau laukti.
Balandžio 29 d. 15 val. MO muziejaus Kino salėje Lietuvos šokio informacijos centras kartu su „Be kompanijos“ ir MMLAB (Meno ir mokslo laboratorija) pristatys Lietuviškų šokio filmų programą. Renginys nemokamas. Po peržiūros žiūrovai kviečiami pasilikti pokalbiui su filmų kūrėjais ir herojais apie šokio filmų žanrą, paliečiant ir asmenines šokio menininkų kūrybines tendencijas ir kūrimo procesus.
