Nuotrauka – Ugnės Matulevičiūtės ©
Gyvename pasaulyje, kasdien išbandančiame mus naujovėmis ir naujai iškeltais klausimais, kurių atsakymų paieškoje neretai paskęstame. Šis chaosas jau tapo prisijaukinta modernios gyvensenos norma, tačiau kaip išlikti ištikimam sau šiandieninių aktualijų sūkuryje, kuris, regis, vis agresyviau bando užgožti individualybę? Galiausiai – ar įmanoma apie nepatogias problemas šnekėti švelniu bei ramiu tonu? Dizainerė Morta Nakaitė, kuri Lietuvos mados lauke yra įvardijama kaip viena perspektyviausių ir įdomiausių jaunosios kartos menininkių, savo jausmingų spalvų bei formų kolekcijomis absurdą perteikia lengvai bei melancholiškai ir kviečia beprasmybėje ieškoti šviesos.
Esi išbandžiusi įvairias meno formas: lankei režisūros kursus, grojai fortepionu, tačiau šiandien tave matome kaip konceptualių drabužių dizainerę. Ar draugystė su muzika ir režisūra kaip nors prisidėjo prie dabartinių tavo kūrybinių sprendimų?
Manau, kad viskas bendrai nulėmė susiformavusį požiūrį į pačią kūrybą ir jos metodą. Man itin svarbi daugiasluoksnė mintis, personalus požiūris, patirčių atspindėjimas – asmeninis priėjimas prie bendrinių problemų. Taip jau susiklostė, kad mada tapo visa apjungiančia komunikavimo priemone.
Nuotrauka – Pauliaus Gasiūno ©
Kūryba. Kas telpa į šio žodžio apibrėžimą?
Galėčiau atsakyti „visas gyvenimas“, bet tai būtų ne mažiau juokinga nei „gyvenimas – tai nesušoktas tango“!
Kadangi savo darbais stengiesi perteikti suasmenintą patirtį, teigi, jog Vilniaus motyvas tau taip pat gan aktualus. Tad koks tas Vilnius, kurį pieši savo darbais?
Vilnius yra labai poetiškas ir multikultūriška istorija alsuojantis miestas. Baugus, mylimas, savas ir svetimas, visada judantis, nustebinantis…
Tavo darbuose dominuoja švelni spalvų paletė, esi itin intuityvi ir melancholiška. Tačiau kokios temos labiausiai žavi ir įkvepia?
Dažniausiai atsispiriu nuo lokalių problemų, kurios mane, kaip kūrėją, veikia: kaip jautiesi, kai viena yra sakoma, kita daroma, kaip jautiesi dabartinių aktualijų kontekste. Temos, kurios tampa mano darbo lauku, dažniausiai nėra smagios, tačiau tame absurde aš atrandu, kaip apie problemas kalbėti nedidaktiškai – šviesiai ir lengvai.
Nuotrauka – Pauliaus Gasiūno ©
Šiemet dalyvavai tarptautinėje kūrybos ir verslo rezidencijoje „The international Fashion Showcase“, kurioje 16 jaunųjų mados talentų iš viso pasaulio turėjo išskirtinę galimybę pristatyti savo kurtas instaliacijas Londono mados savaitėje. Kokį įspūdį norėjai ir stengeisi palikti apie Lietuvą?
Šioje ekspozicijoje siekiau sukurti nejaukią, tačiau tuo pačiu viltingą atsmosferą. Jungdama figūrų plastiką, projekcijas ir specialius kvapus norėjau žiūrovą įtraukti į prieštaringus jausmus sukeliančią vientisą erdvę. Ir išties, kalbėdamasi su parodos lankytojais, sulaukiau nemažai atsiliepimų ir palaikymo, o „Somerset House“ direktorė Ceri Hand net įvardijo šią stiprią patirtį: sex and death.
Šio renginio idėja yra pristatyti atstovaujančią šalį ir jai aktualius klausimus. Kodėl svarbu fokusuotis į lokalias problemas?
Man asmeniškai lokalios problemos tampa atspirties tašku. Kita vertus, tai, kas lokalu, yra gan bendra ir globaliu mąstu. Gyvename beprotiško tempo ir vartojimo laiku, kai noras pasiekti, sukurti ar įgyti kažką kolosalaus yra norma. Verta į tai pažiūrėti ir individualiau, permąstyti savo vertybes, galimybes, ar tikrai visko tiek reikia. Juk dažnas atvejis, kad žmogus lygina save su kitais, nori visada atrodyti sėkmingas ir laimingas, tačiau iš tiesų taip nesijaučia. Manau, svarbu priimti save, būti nuoširdžiam, įsiklausyti, susitaikyti, kad būna ir šviesių, ir tamsių dienų. Judėti pirmyn.
Dalyvaujantys atstovai yra labai skirtingi tiek savo kūrybos metodais, tiek keliamais klausimais bei idėjomis. Kokį įspūdį susidarei pabendravusi su jais ir pamačiusi problemas, kurias šie bandė paliesti? Gal pastebėjai tam tikras dilemas, dominuojančias net ir skirtinguose regionuose?
Taip, pažintis su kitais finalininkais – viena didžiausių mano patirčių. Visi unikalūs, atliepia savo kraštų problematiką. Ryškiausiai šioje parodoje ko gero kalbėta apie naujus požiūrius į tvarumą, mados industrijos ateitį, socialines iniciatyvas ir pokyčius, nerimą ir kitas opias psichologines problemas, identitetą, kultūrinio paveldo situaciją ir kt.
Apie ką kalbėjo tavoji instaliacija?
Apie svarbą nesuabsoliutinti dalykų, apie tai, kad šiais laikais yra svarbu būti budriam ir judančiam, neįsikibti vienos tiesos ar nuomonės. Instaliacijoje pristačiau dalį naujos kolekcijos „Visions Down the River“, kuri gimė monotoniškai vaikštant palei Nerį. Ten prasilenkdama su įvairiais personažais susimąsčiau, kad nesvarbu, kas vyksta aplink ar atsispindi vandenyje, upė vis taip pat ramiai teka. Erdvėje išdėstytas skulptūras, kurios buvo skirtinguose judesiuose, inspiravo Antano Sutkaus fotografijos ir austrų menininko Erwin Wurm „One Minute Sculptures“ ciklas. Kurdama ekspoziciją bendradarbiavau su šiuolaikiniais Lietuvos menininkais: Aurelija Maknyte, Vytautu Viržbicku, Laime Kiškūne.
Nuotraukos – Ilmės Vyšniauskaitės ©
Būtų keista ir gan neįprasta, jei nestebėtum kolegų mados scenoje. Kurių jaunųjų menininkų proveržio lauki su nekantrumu? Kurių autorių darbais šiuo metu žaviesi?
Jei kalbame apie „International Fashion Showcase 2019“ dizainerius, tai jais visais visiškai tikiu. Neseniai buvo paskelbti „LVMH Prize“ („The young Fashion Designers’ competition“ yra kasmetinis jaunuosius mados talentus remiantis renginys – red. pastaba) finalininkai, tarp kurių pateko ir du nuostabūs kolegos: olandas Duran Lantink ir Thebe Magugu iš Pietų Afrikos. Visi labai džiaugiamės!
Jau daugelį metų dalyvauji „Mados Infekcijoje“. Pasidalink savo patirtimi ir įspūdžiais. Kuo tokio pobūdžio renginiai yra svarbūs menininkams ir pačiai mados industrijai Lietuvoje?
Mano tikslas šiame festivalyje yra pristatyti save kaip kūrėją, tobulėti, pademonstruoti savo design thinking. Tai itin aukšto lygio tarptautinis renginys Lietuvoje, džiaugiuosi būdama jo dalimi.
Nuotrauka – James Gifford-Mead ©
Nuotrauka – Reta Jončaitė ©
Esi užsiminusi, jog lietuviškoji mada dar tik neseniai pradėjo formuotis. Kaip viena perspektyviausių jaunosios kartos menininkų, kokią matai šios industrijos ateitį, kokie didžiausi iššūkiai šiandien čia dominuoja?
Neabejoju, kad vis daugiau įmonių artės prie tvarių gamybos modelių, kai svarbi tampa ir produkcijos žaliava, ir pačio gaminio gyvavimo ciklas. Ne mažiau svarbi ir edukacija: pastovus žinių šviežinimas mokslo institucijose, vartotojo įtraukimas… Trumpai – ėjimas prie suvokimo, kad visi gyvename viename pasaulyje ir esame atsakingi.
