Rafal Piesliak, Iš serijos Barikada, 2015. Nuotraukos – Rafal Piesliak asmeninio archyvo ©
Rafal Piesliak yra aktyviai kuriantis Lietuvos menininkas, prisidėjęs prie Lietuvos kultūros ir šiuolaikinio meno bei teatro raidos. Jo kūryboje didelę vietą užimą šviesos objektų ir instaliacijų kūrimas, o jo naujausia instaliacija „Sodas“ jau greitai atsidurs Vilniaus mieste. Apie kūrybą, šviesos svarbą bei šviesos dizainą ir kalbamės su skulptoriumi.
Rafal, esate skulptorius, scenografas, šviesos instaliacijų kūrėjas. Jūsų šviesos instaliacijos kuria „Friends & Frames“ parduotuvės dekorą, taip pat atsiduria parodose. Kaip darbas su šviesa atsirado jūsų gyvenime? Kur dar galima pamatyti jūsų šviesos instaliacijų?
Pamenu, 2012 m. galerijoje (AV17) vyko mano paroda „Žmogus, kuris nematė horizonto“, tai buvo pirma mano paroda, kurioje bandžiau šviesas sujungti į vientisą instaliaciją, tačiau apie šviesą ir šviesos objektus pradėjau galvoti truputį anksčiau. Man atrodo, kad tam įtakos turėjo darbas su teatru. Ten naudojant šviesą, kuriama nuotaika. Na, o galerijose, nuolat matant parodas vienodu apšvietimu, norėjosi pradėti šviesa manipuliuoti, būtent šviesos pagalba keisti erdvėje esančią nuotaiką. Patys pirmieji bandymai su šviesa prasidėjo dar 2009-aisiais metais, galerijoje ARTCORE, kuri tuo metu buvo įsikūrusi meno mokyklos rūsiuose. Ten vyko pirmoji mano personalinė paroda pavadinimu „Nemiga“. Tuo metu erdvėse kaip tik darė remontą, todėl būtent ten atsirado paprastų lempučių naudojimas. Naudodamasis jomis jau tada pradėjau manipuliuoti atmosfera. Tokia daugmaž buvo pradžia.
Rafal Piesliak, Iš serijos Barikada, 2013
Ar šviesa jus veikiau žavi kaip būdas žaisti su fizika, ar su ja siejamos ir tam tikros simbolinės prasmės?
Šviesa man labiau simbolinė, kadangi nesigilinu į šviesos spektrus, dispersijas ir pan., tam yra skirtas mokslas. Aš šviesą naudoju emocijai perteikti, nekuriu naujo šviesos elemento, naudoju tą šviesą, kuri jau yra – tai lemputės, šviestuvai – readymade. Pati šviesa man labiau susijusi su nuotaika, tačiau kalbant apie objektus, ne šviesos instaliacijas, juose atsiranda ir papildomos simbolinės prasmės.
Pavyzdžiui kūrinys „Barikada“ – kaip atskiras objektas yra labiau simbolinis, kalbantis apie barjerus, barikadas, tuos objektus, kurie yra tikslingai pastatyti. Manajame kūrinyje ir buvo naudojama būtent ta šviesa, kuri naudojama ir barikadose – ar tai būtų ugnis, lemputės, ar signalinės raketos. Tuo pačiu kūrinys kalba ir apie šviesos nešėją, bandantį vesti minią į priekį. Čia galima įžvelgti du simbolinių prasmių atradimo variantus: Lenkijos husarai turėję sparnus ir japonai, kurie jodavo su vėliavomis ant nugaros – ir vieni, ir kiti yra tie kariai, kurie į kovą eidavo vedami tam tikro objekto.
Rafal Piesliak, Iš serijos Barikada, 2016
Kas yra svarbu kuriant šviesos instaliaciją interjerui ir kokią rolę apskritai šviesa užima interjere?
Svarbiausia dėmesį atkreipti į tai, kur šviesa bus. Dažniausiai aš tiksliai žinau kur objektas atsiras, kur bus naudojamas. Taip buvo ir su Vokiečių g. esančiais dvejais šviestuvais parduotuvėje „Friends & Frames“, tą interjerą kūrė du architektai – Ona Lozuraitytė ir Petras Išora. Jie mane susirado, kadangi buvo matę mano kurtus medinius šviestuvus. Norėjo juos įsigyti, tačiau man buvo įdomu, kur jie atsiras. Tad pirma apžiūrėjęs erdvę, nusprendžiau nupiešti naują eskizą specialiai šioms patalpoms. Taip ten atsirado du objektai. Jeigu juos perneštume į kitą vietą, pavyzdžiui kokį industrinį pastatą, jie prasmės nepraras, tačiau jei jie patektų į visiškai kitokio stiliaus patalpą, niekaip ten netiktų. Tai ir yra svarbiausia šviesos objektams – kokioje vietoje jie egzistuos.
Kartais kai kurie objektai kuriami tik vienam pasirodymui, kadangi eksponuojant juos kitose parodose jie taip pat nebeveiktų. Rengiantis personalinėms parodoms aš stengiuosi sukurti ir rodyti tik naujus objektus. Taip įdomiau, nes jei sukuri vieną objektą ir vėliau eksponuoji jį dar pusę metų, manau, neprogresuoji.
Man taip pat svarbus žmogaus ir šviesos santykis. Jį gana paprastai paaiškina būtent dienos ir nakties reikšmė. Žmoguje ir gamtoje viskas yra sureguliuota – tiek darbas, tiek bioritmai yra veikiami dienos šviesos. Šviesą persikėlę į vidaus erdves, mes pakoreguojame patalpas, sukuriame dieną, net kai jos nėra, o tai verčia žmogų jaustis geriau. Žmonės interjero kūrimo procese neretai prašo, kad „tiesiog būtų gražu“. Vis tik interjerai yra skirtingi, turi savus stilius, tačiau interjerinės šviesos detalės nelaikomos meniniais objektais. Visa mintis tada priklauso dizaineriui. Interjerui kuriant meną, reikia nemažai derintis, apgalvoti – kiek ilgai jis ten bus, ar nenusibos žmogui, o jei nusibos, ar jis neperneš kūrinio į kokią kitą vietą, kurioje objektas praras savo prasmę. Aišku derinti galima viską, tiesiog menas, su savo simbolinėmis prasmėmis reikalauja didesnio apgalvojimo erdvės atžvilgiu.
Rafal Piesliak, Iš serijos Sudužę, 2019
Kalbant apie jūsų skulptorišką pusę – kūrybos procese matomas tam tikras cikliškumas, laikotarpiais atsigręžimas į tam tikras temas ir jų plėtojimas. Šiuo metu aiškiai juntamos rytietiškos nuotaikos, per savą prieigą naudojama japoniška keramikos taisymo technika kintsugi. Iš kur kyla noras žvelgti į rytus ir kaip tokių technikų permąstymas keičia pirminę jų esmę?
Specifiškai rytų kultūra manęs netraukia, o kintsugi technika į kūrybą atėjo atėjo, kadangi keramika vis dėl to yra labai sena kinų ir japonų kultūros dalis, visas porcelianas, kurį mes turime yra dėka jų. Porcelianui dūžtant ir jį masiškai išmetant, pradėtas jausti tam tikras emocinis ryšys su daiktu, todėl ir atsirado kintsugi technologija, kuri sudužusį daiktą sujungia, vėl padaro jį veikiančiu, gyvuojančiu.
Dabar mūsų kraštuose irgi vyrauja tam tikras emocinis ryšys su atminties objektais, pavyzdžiui močiutės ar promočiutės servizais. Man asmeniškai gaila, kai tokie daiktai dūžta, tačiau nenoriu jų klijuoti tolimesniam panaudojimui, taip tik turėtume daiktų perteklių. Norisi tuo daiktu ar servizu grožėtis. Su ta mintimi ir pradėjau naudoti kintsugi, sujungdamas duženas taip, kad daiktas nebeturėtų funkcijos, tačiau taptų meno objektu.
Rafal Piesliak, Lik namie, 2020
Nuo ko dažniausiai prasideda jūsų kūrybinis procesas? Pirmiau ateina vizija ar medžiaga?
Medžiaga niekados neateina pirma. Jei žinau, jog kursiu parodą ar objektą tam tikrai vietai, visad pirmiau atkeliauja vizijos. Tuomet ieškau minties, mąstau kaip joje įtraukti sociumą ar perteikti savo emocinę būseną, o jau suradus temą, žiūriu kaip ir iš ko pagaminti daiktą, kokia bus jo medžiaga.
Įdomus jūsų gyvenimo aspektas, tai jog kuriate ir scenografijas spektakliams. Koks skirtumas juntamas tarp savų objektų kūrybos ir kito meninės vizijos pildymo? Kiek savęs įmanoma įdėti į scenografiją?
Skirtumo tarp savo paties kūrybos ir scenografijos sukūrimo nelabai yra, kadangi vis tiek kuri tu pats, tik turėdamas kito mintį bandai ją perteikti savaip. Kadangi teatre mintį turi režisierius, gaunasi, jog dirbi dviese, kaip grupinėje parodoje. Kurdamas scenografijas vis tiek ateinu su savo idėja, o teatre jau kuriu planą – kaip sujungti tai, ką sugalvojau pats ir ko nori režisierius. Būna ir taip, jog reikia ir kostiumo dizainą sukurti. Tuomet gaunasi, jog pilnai išpildai spektaklio viziją. Tačiau paskutinis žodis vis tiek režisieriaus. Jei kažkas nepatinka – bandai įtikinti, parodyti, kaip veikia tavo mintis, tad kompromisas yra būtinas.
Nuotrauka – Andrej Vasilenko © Rafal Piesliak
Bendrai žvelgiant į jūsų kūrybą aiškiai matomas pasirenkamų temų kismas – įvairūs žmonių ribojimai, atminties tematikos, komunikacijos ir tarpžmogiškų santykių kismas, kaip temos atsiranda jūsų kūryboje ir kaip įvyksta teminiai posūkiai? Kaip žinote, kad vieną temą jau „išsėmėte“?
Nusibosta. O pats aš net nepastebėjau, kad mano kūryboje matomas kismas, tačiau man atrodo, jog tai natūralu, jog palengva pereinama prie kažko kito. Vienu metu dariau seriją „Antenos“, kitu – keramikos seriją. Dabar antenos su keramika jungiasi. Tad dabar atrodo, kad prikursiu dešimt ar penkiolika naujos serijos objektų ir viskas – atsibos. O kalbant apie tai iš kur temos ateina, manau, kad stebėdamas žmonių elgesį, kas vyksta aplinkui, pradedu visa tai nagrinėti. Iš to stebėjimo ir nagrinėjimo proceso kažkas užstringa, po to pastebi, kad tas užstrigęs pastebėjimas vis pasikartoja, o tai mane ir pritraukia. Pavyzdžiui situacija su 5G technologija – žmonės protestavo, degino, svarstė įvedinėti ar neįvedinėti, o aš tiesiog stebėjau visą skandalą. Tačiau naujienos apie tai vis pasikartodavo, o ir mano antenos peraugo į komunikacijos simbolį, naujųjų technologijų simboliką ir su tuo susijusius aspektus. Tad mano temos veikiausiai ir gimsta iš socialinio aspekto, iš gyvenimo ir jo stebėjimo.
Rafal Piesliak, Iš serijos Atsiminimai, 2019
Antenų serijos instaliacija „Sodas“ jau greit atsiras ir Vilniaus mieste. Jos taip pat susijusios su komunikacija?
Taip, antenos Vilniaus mieste liks komunikacijos simboliu. Šiandien informacijos keliavimo srautai kinta milžinišku greičiu, tuo pačiu keisdami ir mūsų pasaulėžiūrą. Mes gauname tiek daug informacijos, jog net nespėjame jos perfiltruoti. Neabejotinai tai keis ir mūsų ateitį, o komunikacijos būdai taip pat tik progresuos. Mąstydamas apie tai, instaliaciją „Sodas“ kol kas matau kaip šiandieninio informacijos srauto motyvą, tačiau galvojant apie ateitį ir jos kismą, manau, jog su laiku šis kūrinys taps paminklu kadaise egzistavusioms antenoms.
