Nuotraukos – Warner Bros. Pictures ©
Prieš pat „Kino pavasarį“ „Skalvijos“ kino centras kviečia išvysti vieną įsimintiniausių kino debiutų – Terrence’o Malicko kriminalinę dramą „Nederlingos žemės“ („Badlands“, 1973). Šis vizualiai stulbinantis, filosofiškai gilus filmas jungia jaunatvišką naivumą, maištą ir betikslį smurtą. Kovo 2, 9 ir 30 dienomis jis bus rodomas „Kino klasikos vakaruose“.
Paauglė Holė (Sissy Spacek) pamilsta vyresnį, charizmatišką, tačiau pavojingą Kitą (Martinas Sheenas). Jų draugystei priešinasi Holės tėvas, o konflikto atomazga priverčia porą bėgti. Jų kelionė po atšiaurias Amerikos prerijas tampa kruvinu pabėgimu, kuriame gamta ir beprasmybė susilieja.
Filmas paremtas tikra istorija – 1957–1958 m. Nebraskoje ir Vajominge siautėjusia Charlie’o Starkweatherio ir Caril-Ann Fugate pora. Visgi Malickas nesiekia tiesiog perpasakoti faktų – jis kuria hipnotizuojantį, introspektyvų pasakojimą apie jaunystės tuštumą ir smurto beprasmybę.
„Jau debiutiniame filme Malickas formuoja savitą kinematografinės kalbos stilių: laisvą pasakojimo struktūrą, asociatyvų montažą, ilgas, hipnotizuojančias scenas. Ši juosta išskaido kelio filmo mitologiją, kurdama melancholišką, sapnišką kelionę be krypties“, „Nederlingas žemes“ pristato „Skalvijos“ programų vadovė Laura Bartusevičiūtė.
Martino Sheeno ir Sissy Spacek personažai tarsi gyvena atitrūkę nuo realybės, o juos supanti gamta – ne tik fonas, bet ir pasakojimo veikėja. Atšiaurūs peizažai atspindi veikėjų vidinę tuštumą ir pasimetimą. Malickas gamtą naudoja kaip egzistencinės tuštumos metaforą – tai ne laisvės, bet beprasmybės erdvė.
1993 m. Kongreso biblioteka filmą įtraukė į Nacionalinį filmų registrą dėl jo kultūrinės, istorinės ir estetinės reikšmės.
Malicko kelias iki kino buvo vingiuotas: augo Teksase, studijavo filosofiją Harvarde, trumpai dėstė, dirbo žurnalistu, kol galiausiai 1969 m. įstojo į Amerikos kino institutą kartu su Davidu Lynchu ir Paulu Schraderiu. „Nederlingos žemės“ buvo jo pirmasis filmas, finansuotas iš asmeninių lėšų. Nors juosta nebuvo komercinis hitas, ji atkreipė kritikų dėmesį ir atvėrė duris tolimesnei karjerai.
Per penkis dešimtmečius Malickas sukūrė tik 10 filmų, tačiau jo pavardė tapo neatsiejama nuo autorinio kino. „Rojaus dienos“ (1978) Kanuose pelnė „Auksinę palmės šakelę“, „Plona raudona linija“ (1998) buvo nominuota keliems „Oskarams“, o „Gyvenimo medis“ (2011) dar kartą įškovojo Kanų prizą. Naujausias jo filmas „The Way of the Wind“ vis dar laukia pasirodymo.
Nuo 2014 m. „Skalvijos“ kino centras rengia pasaulio kino klasikos rodymus – tai seniausias Lietuvoje nuoseklus klasikos ciklas, kuriame filmus pristato kritikai, o originalius plakatus kuria dizaineriai. „Nederlingos žemės“ – viena iš tų juostų, kurios ne tik stebina, bet ir skatina apmąstymus.
