Iki Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ pradžios liko vos kelios dienos: festivalis prasidės rugsėjo 21 d. ir apims tris savaites, per kurias žiūrovai turės galimybę aplankyti daugiau, nei keturiasdešimt renginių. Tarp jų – festivalio kuratorių atrinktos „Lietuvos teatro vitrinos“, visad intriguojančios „Tarptautinės programos“, eksperimentuojančių „Sirenų“ klubo ir Baltijos dramos forumo renginiai. Apie festivalį, šių metų temas ir tarptautinę programą pasakoja festivalio meno vadovė Kristina Savickienė.
Nuotrauka – Dmitrijaus Matvejevo © SIRENŲ meno vadovė Kristina Savickienė
Festivalio pagrindine tema šiais metais pasirinkote kūną. Kodėl būtent apie jį festivalyje norisi kalbėti?
Šių metų festivalio tema buvo sukurta dar pandemijos įkarštyje. Visi teatrai buvo sustoję, sąlyginai nevyko jokio teatrinės veiklos. Tuo metu su Lietuvos ir užsienio kolegomis vis dažniau diskutuodavome, koks turėtų būti teatras, kaip jis turi prisitaikyti. Supratome, kad reikia iš naujo jį permąstyti, reformuoti ir po pandemijos pradėti nuo švaraus lapo, nes tokio mąsto sustojimas yra ypatingas įvykis. Taigi, sudarydami trimetį strateginį festivalio planą nusprendėme, jog jis turėtų grįžti prie teatro ištakų ir analizuoti pagrindinius teatro elementus. Todėl pirmuosius metus paskyrėme kūnui, jo temoms socialinėje erdvėje ir aktoriaus buvimui scenoje. Antrieji metai skirti žodžiui ir tekstui teatre. Tretieji – erdvei, aplinkai. Tai abstraktūs, raktiniai žodžiai, bet, tuo pat metu, jie susiję su esamąja situacija.
Šiose „Sirenose“ daug dėmesio skiriate ir mokslo temai. Galbūt kūno ir mokslo temos gimė su tikslu kurti kontrastą?
Mokslinė tema yra tiesiogiai susijusi su kūnu. Kuomet buvo sukurta šiųmečio festivalio koncepcija, keliaudama po festivalius stebėjau, kokios temos ir kryptys yra susijusios su kūnu: kas yra įdomiausia, apie ką kalbama. Akivaizdu, jog visų pirma, tai – su lyties tapatybe susijusios temos. Antroje vietoje vyrauja technologijų apmąstymas – kaip jos išplečia kūno galimybes, jį pakeičia. Todėl, programoje turime darbų, kuriuose scenoje aktorių pakeičia robotas-humanoidas („Nejaukos slėnis“ rež. Stephan Kaegi), žmogaus sąmonė perkeliama į dirbtinio intelekto programą („dSimon“ rež. Simon Senn) ar virtualių akinių pagalba žmogus „matuojasi“ kitą kūną („Būti Ariele F“ rež. Simon Senn). Taip pat, rodysime spektaklį „Cerebrum“ (rež. Yvain Juillard), kuriame analizuojama, kaip veikia žmogaus smegenys, bet tuo pat metu klausiama, ar mes esame netoli momento, kuomet bus galima savo sąmonę įrašyti į laikmeną ir ją paversti nemirtinga. Iš esmės, technologijos ir kūnas yra itin glaudžiai susijusios temos.
Jau užsiminėte, kad neįmanoma atsiriboti ir pamiršti karo Ukrainoje. Kiek „Sirenų“ kūnas yra susijęs su juo?
Mums, kaip ir daugeliui karo pradžioje, beveik viskas, ką darome mene, ėmė atrodyti nebeaktualu, nebereikalinga, nebeadekvatu. Sustingimo momentas užtruko. Vėliau, pamažu grįžome prie idėjos, jog reikia likti ties kūno tema. Išryškėjo mintis, jog kūnas yra kovos priemonė ir daugelis darbų, esančių programoje, ją atliepia. Jis dažnai tampa kovos įrankiu arba jos erdve. Be to, atsirėmėme ir į lietuvišką žodžio – kūnas – etimologiją. Jis kilo nuo praindoeuropietiško žodžio kawə reiškiančio – kautis. Kovos elementas suvienijo ir spektaklius, kurie kalba apie kovą už LGBTQ+ bendruomenės teises, patriarchalinės sistemos griūtį bei kultūrinius aspektus, taip pat ir kūrinius, ieškančius kūno sąsajų su technologijomis. Galiausiai šis motyvas atsiskleidžia ir performanse-paskaitoje, pasakojančiame apie informacinį karą („Cyber Elf“ rež. Magda Szpecht).
Nuotrauka – Jean Luc Beaujault ©
Kalbant konkrečiai apie autorius, turbūt garsiausia šių metų festivalio viešnia yra Phia Ménard ir jos darbas, kurį išvysime spalio pirmomis dienomis – „Sausasis sezonas“.
„Sausasis sezonas“, mano nuomone, yra svarbiausias festivalio kūrinys, kurio epicentre – kūnai ir jų kova už teisę būti. Tai, kad spektaklis neturi teksto, nėra įprasta festivalio kontekste. Tačiau festivalio nusibrėžta teminė gairė analizuoti kūno sampratą scenoje ir viešajame diskurse sukūrė palankią dirvą šio puikaus spektaklio atvežimui. „Sausąjį sezoną“ pirmą kartą pamačiau 2018 metų vasarą Avinjono teatro festivalyje. Jau tuo metu pradėjome aptarinėti jų atvykimą, tačiau dėl pandemijos ir kitų problemų, spektaklį pavyko atvežti tik dabar. Mane visada jaudina menas, kuris leidžia pamatyti pasaulį ne savo, o kito akimis. Po šio spektaklio, atrodė, jog visiškai kitaip nei iki jo pajaučiau, kas yra vyriškumas ar moteriškumas, kaip sąlygiškai juos galime apibrėžti. Kilo daug klausimų sau pačiai apie tai, kaip matau pasaulį, apie jo ne(natūralų) binariškumą, kaip jo matymą keičia faktas, kad esu moteris.
Įdomus ir kiek netradicinis pasirinkimas – atskleisti Balkanų kultūros gelmes per Natašos Živković darbą „Sūnelis“. Ką šis darbas gali atskleisti apie mus pačius, mūsų visuomenės požiūrį į moterį?
Natašos Žviković spektaklis – tai meninis- dokumentinis tyrimas apie Albanijos „burnešas“ – moteris, pasirinkusias pakeisti socialinę lytį ir davusias skaistybės įžadus. Ši vis dar gaji tradicija – įdomus antropologinių tyrimų objektas, nes mes dažnai galvojame, jog lyties takumas, žmogaus galimybė ją pasirinkti yra šio laikmečio tema. Kai kuriose kultūrose niekada neegzistavo binarinė lyčių sistema; tarkime, kai kuriose Indijos visuomenės dalyse, net ir dabar egzistuoja keturios lytys. Šiuo atveju matome, kaip tradiciškai Albanijos visuomenėje buvo įteisinta socialinės lyties keitimo struktūra, kaip moteriai buvo galima pakeisti savo socialinį statusą. Norint jį pagerinti, ji galėjo tapti vyru, tuo pat metu, priimdama skaistybės įžadus. Pati tema yra svarbi, nes ji atskleidžia faktą, jog kiek egzistuoja žmonija, tiek turime ir socialines, ir fizines lytis.
Uroš Kaurin ir Vito Weis kūrinys „Herojus 2.0 – spektaklių spektaklis“, jų natūralumas yra kontrastingas robotikai, kurią naudoja Stephan Kaegi spektaklyje „Nejaukos slėnis“.
Taip, „Herojus 2.0“ yra kitoje svarstyklių pusėje, jei mes jį lygintume su kūriniais, kurių centre atsiranda robotika ir kitos naujosios technologijos. Tai – pabrėžtinai antitechnologiškas spektaklis, kuriame patys aktorius-žmogus-kūnas daro viską pats: parduoda bilietus, reguliuoja šviesas, garsą, vaidina, bendrauja tiesiogiai su publika. Neoliberalistinėje visuomenėje aktorius turi būti ir verslininkas, rinkodaros specialistas, ir stalius, ir kostiumų dailininkas. Kita vertus, žiūrovams gali būti įdomu pamatyti jauno aktoriaus darbinę virtuvę, „įėjimą į vaidmenį“, vaidybines technikas, aktoriaus transformacijas čia ir dabar. Su puikia balkaniškos ironijos doze.
Grįžtant prie karo Ukrainoje. Šiemet ,,Sirenų” festivalis yra vienas iš Magdos Szpecht spektaklio-paskaitos „Cyber Elf“ koprodiuserių. Kokias įžvalgas karo kontekste šis spektaklis-paskaita mums pasiūlys?
„Cyber Elf“ koprodiusuojame su „Nowy Teatr“ rengiamu „Generation After“ festivaliu iš Varšuvos, Lenkijos. Tai bus nedidelio formato spektaklis-paskaita. Sykį pokalbyje išgirdau, kad jauna teatro režisierė Magda Szpecht nuo karo pradžios atsisakė meninės veiklos ir pradėjo dirbti kibernetine elfe. Vėliau režisierei pasiūliau sukurti šį pasirodymą ar bent jau festivalio metu papasakoti apie šią veiklą, jos patirtis. Tuo pačiu susidomėjo ir „Nowy Teatr“ Generation After festivalis, kuriame pirmomis rugsėjo dienomis šio spektaklio premjera buvo pristatyta. Be to, paaiškėjo faktas, jog kibernetinių elfų veikla užgimė Lietuvoje.
Ar mes priklausome patys sau? Tai klausimas kurį kelia tiek spektaklis „Cerebrum“ (rež. Yvain Juillard), tiek Simon Senn („Būti Arielle F“, „dSimon“) kūriniai. Kaip šis priklausomybės klausimas Jums atsiveria minėtų spektaklių kontekstuose?
Taip, šie spektakliai kalba apie tai, kaip operuojame šioje realioje ir virtualioje tikrovėje nežinodami iki galo šių tikrovių veikimo dėsnių. Spektaklyje „Būti Arielle F“, šveicarų kūrėjas Simon Senn nusprendžia internete nusipirkti virtualią žmogaus kūno kopiją už dešimt eurų. Kūrėjas su ja gali daryti ką nori, ir mergina, kuri išties gyvena nufotografuotame kūne, į fotografiją nebeturi jokių teisių. Čia iškyla teisinio reguliavimo klausimas susijęs su asmens atvaizdų panaudojimu internete.
Spektaklis „Cerebrum“ kelia klausimą – ar tikrai žinome, kas esame mes patys ir kaip veikia smegenys, kurios valdo mūsų kūną? Yvain Juilliard – aktorius ir mokslininkas, kurio sceninė kalba unikaliai sujungia paskaitos ir spektaklio meną.
Paskutinioji mokslinį atspalvį turinti šių metų festivalio tema atsiskleidžia ir Annos Smolar darbe „Henrietta Lacks“. Jos spektaklis kelia klausimą, ar moksliniai atradimai, žmonijos tobulėjimas yra svarbiau už vieno žmogaus teises. Tai – vienas aktualiausių šiandienos klausimų. Kaip šis darbas papildo „Sirenų“ vertybinį paveikslą?
Tai afroamerikietės Harlemo gyventojos istorija, kuomet be jos sutikimo jos ląstelės buvo pasitelktos medicininiams tyrimams ir vėliau tapo daugelio vakcinų pagrindu. Galime kelti klausimą – ar medicinos sistema turėtų mūsų atsiklausti prieš naudodama mūsų kūno dalis? Ar mes turime išskirtines teises į savo kūną, o gal jis priklauso žmonijai? Technologijos vystosi sparčiai ir mūsų senos, sustabarėjusios teisinės sistemos negeba pavyti mokslinio progreso. Manau, jog netolimoje ateityje turėsime daug sudėtingų situacijų, susijusių su šia problema.
Pasirinktos temos padeda atskleisti šio festivalio vertybes. O kaip jūs apskritai šiandien matote „Sirenas“, festivalio pokyčius skirtingų metų kontekstuose?
Pandeminiai metai buvo sudėtingi ne tik dėl globalinės situacijos, tad vertinti pokyčius irgi sudėtinga. Matyčiau, kad dabartinis festivalis ieško savo identiteto geopolitiniame kontekste – ieškodamas sąsajų tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Be to, keliamas tikslas išeiti už Europos ribų. 2019 metais rodėme Indijos, Argentinos kūrėjų darbus. Ateinančiais metais taip pat planuojame sulaukti atlikėjų iš tolimesnių užsienio valstybių. Asmeniškai man svarbu ne tik spektaklių meninė kokybė, bet ir įvairovė, lyčių balansas, aktualios politinės temos, kurios atspindi tai, kas šiandien vyksta pasaulyje.
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ įvyks rugsėjo 21 – spalio 9 dienomis. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Festivalį remia Vilniaus miesto savivaldybė. Organiza-toriai: VšĮ „Teatro informacijos centras“ ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“.
