Kadras iš filmo ATOMOPOLIS. KONSTRUOJANT UTOPIJĄ ©
Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) brėžia paralelę tarp 1986 m. įvykusios Černobylio katastrofos ir šiandienos karo Ukrainoje. Festivalyje pristatoma specialioji ukrainiečių kino programa „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ siūlo pažvelgti į atominį miestą kaip į tebeaktualią politinę pamoką ir ekologinę metaforą. Anot programos kuratoriaus, atrinkti filmai, kurie buvo nufilmuoti iškart po avarijos, dėl savo dokumentinio pobūdžio yra kur kas vertingesnė medžiaga nei toks populiarus serialas kaip „Černobylis“ (2016).
Kadras iš filmo ČERNOBYLIS. SUNKIŲ SAVAIČIŲ KRONIKA ©
„Ukrainoje Černobylio tragedija dažnai suprantama ne tik kaip branduolinė katastrofa, bet ir kaip svarbus stimulas nacionaliniam pabudimui bei nepriklausomybės atkūrimo judėjimui, – teigia specialiosios programos sudarytojas Oleksandras Teliukas, į festivalį atvyksiantis iš Kyjivo. – Kartu su 4-ajame dešimtmetyje sukeltu Holodomoru, Černobylis tapo vienu iš kertinių epizodų XX a. Ukrainos istorijoje, kūrusių naująją kolektyvinę atmintį ir postkolonijinę tautinę tapatybę.“
Kadras iš filmo ČERNOBYLIS. SUNKIŲ SAVAIČIŲ KRONIKA ©
Ukrainiečių kuratoriaus pristatymai vyks prieš visus „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ seansus (rugsėjo 23, 24 ir 25 d.) „Skalvijos“ kino centre.
Nacionalinio Oleksandro Dovženko centro archyvaro ir kino tyrėjo O. Teliuko kuruojamą programą sudaro Černobylio atominės elektrinės avarijos kronika ir paties programos sudarytojo kartu su kolegomis sukurtas filmas „Atomopolis. Konstruojant utopiją“ (2016).
„Ši konceptuali programa rodo ne tik Černobylio avarijos kronikas, bet klausia, kaip Ukrainos dokumentiniame kine radosi šios katastrofos reprezentavimo būdai. Avarijos kronika ir „Atomopolis. Konstruojant utopiją“ čia tarytum vienas kitą komentuoja, filmuose programos sudarytojas atskleidžia daugybę užrakintų ideologinių simbolių, taip pat utopines Sovietų Sąjungos idėjas, kuriomis remiantis buvo pastatyti ištisi miestai“, – O. Teliuko kuruotą programą komentuoja viena iš festivalio programos sudarytojų Eglė Maceinaitė.
Kadras iš trumpametražio filmo MIRTINAS ČERNOBYLIO DEBESIS ©
Festivalio organizatorius „Skalvijos“ kino centras visas pajamas už programos „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ seansus skirs Ukrainos kiną remiančioms organizacijoms.
Pats filmo „Atomopolis. Konstruojant utopiją“ bendraautoris savo kūrybos bei VDFF specialiosios programos sudarymo kontekstus plačiau atskleidžia trumpame festivalio organizatorių parengtame interviu.
Kadras iš trumpametražio filmo TEISĖ Į TIESĄ ©
Kodėl pasirinkote Černobylio temą?
Pakviestas sudaryti ukrainiečių kino programą ir ėmęs ieškoti galimos temos, įžvelgiau paralelę tarp to, kas įvyko Černobylyje, ir siaubingų karo įvykių šiandien. Ši paralelė pasirodė įdomi ir festivalio kuratoriams.
Kokia prasmė gilintis į kone pusės amžiaus senumo istoriją?
Černobylio katastrofa yra ne tik istorinis įvykis, pakeitęs viso regiono likimą. Ši tragedija – ir šiandien tebeaktuali politinė pamoka bei ekologinė metafora. Būtent pastariesiems aspektams daug dėmesio skiriama festivalyje pristatomoje programoje, kur archyvinius avarijos kronikos kadrus papildo istorinio įvykio vertinimai iš šiandienos perspektyvos.
Ar pasaulis, jūsų manymu, Černobylio katastrofą jau suvokė? Ypač turint omenyje serialo „Černobylis“ (2019) populiarumą.
Dėl serialo ekskursijos į Černobylį pasidarė dar populiaresnės, o ši tema iš naujo patraukė daugelio dėmesį visame pasaulyje. Ir vis dėlto prie katastrofos suvokimo serialas prisidėjo nedaug. Šios nelaimės priežasčių ir pasekmių prasme į festivalio programą atrinkti filmai, nufilmuoti iškart po avarijos, dėl savo dokumentinio pobūdžio, manau, yra kur kas vertingesnė medžiaga.
Teko Černobylyje būti pačiam? Koks tai jausmas?
Prie Černobylio atominės elektrinės esu buvęs porą kartų. Tragedijos ženklai niekur nedingę. Apleistos aplinkinės gyvenvietės tebedaro milžinišką įspūdį. Ir – deja – primena Ukrainos miestus bei kaimus, kuriuos Rusijos kariuomenė sugriovė šiemet.
19-asis VDFF vyks tik kino salėse: rugsėjo 22–spalio 2 d. – Vilniuje, rugsėjo 28–30 d. Kaune, rugsėjo 26 d. – Alytuje.
Projektą finansuoja Lietuvos kino centras, iš dalies finansuoja Vyriausybės kanceliarija. Renginys yra Vilniaus 700-ojo jubiliejaus programos dalis.
