Spalio 31 d. 19 val. Vilniaus Menų spaustuvės scenoje – ypatingas Ukrainos šiuolaikinio šokio vakaras. Bus parodyti du šokio spektakliai: „Dance Macabre. Nemirtingas šokis“ (režisierius ir dailininkas – Bohdan Polishchuk) ir „Pėdsakai“ (choreografė – Tetiana Znamerovska) bei pristatytas trumpų šokio filmų projektas „Говори тілом/Let The Body Speak“.
Kartu su Bohdanu Polishchuku ir Tetiana Znamerovska kalbamės apie aštrų kultūros poreikį karo akivaizdoje, kolektyvines kartų traumas ir identiteto paieškas.
Nuotraukos – Katerinos Skraglenko ©
Tetiana, Bohdanai, prieš pusę metų Lietuvos šokio informacijos centras kartu su Ukrainos šokio bendruomene organizavo Vilniaus mieste pirmąją Ukrainos šiuolaikinio šokio platformą. Jos metu mūsų žiūrovai galėjo pamatyti Bohdano režisuotą šokio spektaklį „Dance Macabre. Nemirtingas šokis“, o Tetiana pristatė savo kūrybą dideliam užsienio šokio ekspertų skaičiui. Spalio 31 d. grįžtate į Lietuvos sceną. Kuo Jūs gyvenate šiandien, kas įvyko Jūsų gyvenime per šį laikotarpį?
Tetiana: Platformos metu turėjau galimybę žodžiu pristatyti savo kūrybą tik tarptautiniams profesionalams. Šį kartą grįžtu į Lietuvą su spektakliu „Pėdsakai“ ir tai bus pirmas kartas, kai Vilniaus scena ir žiūrovai atvers mums savo duris. Pastaruosius pusę metų daug dirbome su „Pėdsakais“. Dvidešimt penkių minučių eskizą išvystėme į spektaklį, kurį jau spėjo pamatyti Kyjivo, Lvivo, Rivnės žiūrovai.
Be to, visiems pasakoju, kad pradėjau lankyti terapiją. Esu girdėjusi atsiliepimus, kad gyvenimas dalijasi į dvi dalis: iki terapijos ir po jos. Šiuo metu bandau analizuoti manyje vykstančias permainas, tai labai įdomus procesas.
Bohdanas: Drąsiai galiu teigti, kad net ir mačiusieji šokio spektaklį „Dance Macabre. Nemirtingas šokis“ Vilniuje gegužės mėnesį, šį kartą išvys visai kitokį darbą. Esu šio kūrinio režisierius ir dailininkas, tad kūrybiniu procesu dalinuosi su choreografe ir muzikante, kurios taip pat yra šio spektaklio pagrindinės atlikėjos. Per paskutinį pusmetį mūsų komandoje įvyko permainos – Lesią Kekuatovą pakeitė nauja choreografė Oleksandra Mahera. Spektaklis išlaikė savo struktūrą, muziką, kostiumus, tačiau Oleksandra įnešė savo matymą, judesį, energiją, tad įvyko stiprus spektaklio virsmas. Man tai yra labai įdomus procesas, kadangi šis darbas nuolatos kinta ne tik dėl minėtų aplinkybių, kas kartą keičiasi ir jo elementai. Atlikėjos kostiumas kuriamas juodos lipnios juostos pagalba, prieš kiekvieną rodymą mes klijuojame vis kitokį raštą ant jos kūno. Tas pats vyksta su muzika. Kompozitorė Varvara Turta scenoje nemažai improvizuoja. Todėl šis kūrinys visada gyvas, reaguojantis į aplinką.
Taip pat šį pusmetį dirbau su kitu dideliu projektu. Tai čekų rašytojo Karelo Čapeko pjesės „Baltoji liga“ pastatymas didelei scenai Černivcų mieste. Šis dramatinis kūrinys šiandien ypač aktualus ir suprantamas visiems ukrainiečiams dėl jo siužeto. O neseniai vėl grįžau prie šokio spektaklių ir dirbu su nauju projektu. Tad pusmetis buvo turtingas įvairių ir įdomių kūrybinių patirčių.
Pėdsakai
Papasakokite, prašau, daugiau apie spektaklius, kuriuos mūsų žiūrovai pamatys Vilniaus menų spaustuvės scenoje.
Bohdanas: „Dance Macabre. Nemirtingas šokis“ atsiradimą lėmė skirtingos aplinkybės, įvykiai ir simboliai. Šokis su dalgiu – tai vaizdinys, kuris ilgą laiką vis atsirasdavo mano mintyse. Iš skirtingų kultūrų žinome pavyzdžius, kai šokėjų tam tikras naudojamas objektas tampa pilnaverčiu atlikėju šokyje, pavyzdžiui, Rytų kultūroje šokis su kardais. Tačiau man niekada neteko matyti dalgio šokio partnerio vaidmenyje.
2014-aisiais metais prasidėjus karui, o ypač po 2022-ųjų Rusijos plataus masto įsiveržimo į Ukrainą mirtis su dalgiu tapo neatsiejamu mūsų kasdienybės simboliu. Tai pakankamai tradiciškas ir ilgus amžius egzistuojantis mirties vaizdavimas Ukrainoje ir kitose šalyse. Tada mano dėmesį patraukė vėlyvųjų viduramžių meno žanras „Dance Macabre“ – mirties šokis – alegorija apie mirties visuotinumą. Nesvarbu, ar tu turtingas, įtaigus, ar ne, mirtis visada pasikvies tave šokiui. Tai padėjo suprasti, kad gyvenimo pabaiga nebūtinai yra neigiamas dalykas. Nes šiandien mums, ukrainiečiams, mirties sąvoka įgauna naują prasmę. Kiekvieną kartą skauda, kai išgirsti apie Ukrainos žmonių žūtį, tačiau negali nesidžiaugti, kai pasiekia žinia apie priešų mirtį. Deja, šiandien mes išgyvename labai sudėtingus jausmus. Kai gyveni nuolatiniame informaciniame sraute apie žuvusiuosius ar nukentėjusiuosius, kasdienis mirčių skaičius tampa statistika. Bet viskas pasikeičia, kai miršta žmogus iš tavo artimos aplinkos, tai nebe skaičiai.
Nenorėjau, kad šis spektaklis manipuliuotų žiūrovų jausmais, naudodamasis esama situacija, arba primintų siaubo trilerį apie mirtį. Man buvo svarbu sukurti kiek abstraktų kūrinį, kuris skirtingai atsilieptų kiekvieno žiūrinčiojo sąmonėje. Vienam spektaklis gali asocijuotis su karo įvykiais Ukrainoje, kitam jis primins žaismingą mirties šaržą. Galbūt žiūrovas iš Vakarų Europos pamatys viduramžių paveikslus ar freskas ir visai nesusies spektaklio su karu. Ir man ši kūrinio suvokimo įvairovė yra pati įdomiausia.
Dance Macabre
Ne taip dažnai šokio scenoje sutinkamas muzikinis instrumentas – ratukinė lyra – atlieka tam tikrą ypatingą vaidmenį spektaklyje „Dance Macabre. Nemirtingas šokis“?
Bohdanas: Taip, labai seniai norėjau pastatyti spektaklį arba miniatiūrą, kurioje skambėtų ratukinė lyra. Europoje šis instrumentas puikiai žinomas kaip Hurdy-gurdy, jis yra plačiai naudojamas ir mėgiamas klausytojų. Ukrainoje mes tik dabar grįžtame ir atrandame iš naujo archajiškus muzikos instrumentus. Man tai savotiška paralelė su šiandienos realybe – tai, ką mes tyrinėjame ir atskleidžiame Ukrainos istorijoje dabar, užsienio šalyse jau seniai žinoma.
Taip pat man labai imponuoja šio instrumento skambesys. Jis turi tam tikro archajiškumo, bet kartu skamba labai šiuolaikiškai. Panašus buvo ir mūsų spektaklio kūrybinis procesas – kaip režisierius turėjau griežtą kūrinio struktūrą, idėją, tačiau spektaklis formavosi repeticijų metu ir kiekvienas kūrybinės komandos dalyvis savo idėjomis prisidėjo.
Tetiana, spektaklis „Pėdsakai“ buvo sukurtas karui prasidėjus ir kalba apie kolektyvinę pasąmonę bei traumą. Kodėl pradėjai tyrinėti šią temą?
Tetiana: 2014-aisiais metais prasidėjus karui, Ukrainos žmonės išgyveno tam tikrą naują etapą, kai ypatingai svarbus tapo tautinio identiteto suvokimas. Dar didesnę svarbą šis klausimas įgijo po plataus masto įsiveržimo į Ukrainą. Yra daug istorijos šaltinių, kurie pasakoja, kaip ilgą laiką, dar praeitais amžiais, ukrainiečiai buvo verčiami ištrinti savo tapatybę. Šiandien viskas kartojasi. Kaip mūsų prosenelės slėpdavo liaudiškais raštais siuvinėtus marškinius (Vyšivanka), taip per Chersono deokupaciją žmonės iškasdavo iš po žemių paslėptas ukrainietiškas vėliavas. Taip pat yra daug faktų apie tai, kaip Rusija siekė naikinti mūsų kalbą, išstumdavo ukrainietiškus žodžius iš mūsų žodyno ir pakeisdavo rusiškais žodžiais. Apie tai galima daug pasakoti, bet man visada kyla klausimai: „O kur šitoje istorijoje esu aš? Kas aš? Kas yra mano, o kas yra svetima? Ir kaip atrasti savo identitetą tos didžiulės tikslingai į mus nukreiptos propagandos sraute?“.
Tai nėra vienos ukrainiečių kartos trauma. Šios sudėtingos patirtys, baimės keliauja jau ilgą laiką iš kartos į kartą ir formuoja kolektyvinę pasąmonę bei kolektyvinę traumą, įtakoja mūsų elgesį. Ir tada mūsų kartų patirtys praeityje atsiskleidžia per mūsų kasdienį gyvenimą šiandien – tai, kaip mes bendraujame vieni su kitais, kaip elgiamės su pinigais, kaip sprendžiame kasdienius iššūkius ir elgiamės daugelyje kitų situacijų. Man buvo svarbu suvokti, kaip šios kolektyvinės traumos tiesiogiai paveikė mane, taip pat mūsų naciją, mūsų mentalitetą.
Iki plataus masto įsiveržimo aš domėjausi analitinės psichologijos kūrėjo Karlo Gustavo Jungo teorijomis apie kolektyvinę pasąmonę. Po 2022-ųjų įsiveržimo į Ukrainą grįžau prie jo darbų ir pradėjau analizuoti Ukrainos situaciją per jo teorijų prizmę. Ieškojome tam tikrų archetipų literatūroje, mituose, iš viso – kultūroje. Tada supratau, kaip svarbu suvokti savo praeities kartų patirtis, nes mes visi esame neatsiejami nuo mūsų tėvų, o mūsų tėvai – nuo jų tėvų, taip šis ryšys tęsiasi per kartas.
Labai daug galvojau, kaip šį darbą suvoks užsienio šalių žiūrovai. Ar jie perskaitys mūsų užkoduotas prasmes, nes jų kolektyvinė patirtis gali būti visai kitokia. Galbūt jie nepažįsta ir nesuvokia mūsų kultūros, mentaliteto arba nežino mūsų istorijos. Tada supratau, kad šis darbas ne vien apie mus, jis taip pat ir apie priežastis. Juk daugelis Europoje nežino, kad šis karas prasidėjo ne prieš kelerius metus, ir ne 2014-aisiais, jis vyksta jau kelintą šimtmetį. Todėl šiandien mums taip svarbu garsiai pasakoti apie save, apie mūsų istoriją, apie priežastis ir pasekmes. Nes ilgą laiką buvo kalbama už mus, atėjo valanda atverti savo burnas ir pradėti kalbėti, pasakoti, dalintis.
Pėdsakai
Tetiana, po plataus masto įsiveržimo gyveni ir kuri Vokietijoje ir Ukrainoje. Ar teisingai suprantu, kad šiandien savo kūryboje teiki prioritetą skleisti žinią apie savo šalį, jos žmones pasaulyje?
Tetiana: Dabar, kai dirbu skirtingose valstybėse, galiu kalbėti ir kurti dialogą su kitomis šalimis. Mes norime, kad Europa išgirstų mus, kad neatskirtų savęs nuo karo įvykių Ukrainoje, nes tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, rytoj gali prasidėti bet kurioje kitoje Europos šalyje. Todėl taip svarbu vystyti ir stiprinti mūsų šalių dialogą per kultūros, politikos, socialinius ir kitus klausimus. Šiandien Ukraina ženkliai pralaimi Rusijos vykdomą informacinį karą pasaulyje, todėl mes turime per savo kūrybą, per gyvą dialogą su žiūrovais pasakoti kas iš tiesų vyksta mūsų šalyje. Bendraujame su žiūrovais, kurie išgirdę tikrų žmonių istorijas, pradeda jausti empatiją mūsų kraštui, tautai. Bendradarbiaujame su užsienio choreografais. Įsivaizduokite, vienas jų neseniai taip įsitraukė į Ukrainos kultūrą, kad nuvyko į mūsų šalį, norėdamas ją pažinti dar labiau. Artimiausiu metu jis kurs spektaklį Lvivo mieste. Tad dialogas yra svarbus mūsų šių dienų būdas papasakoti pasauliui apie tikrą realybę.
Bohdanai, karo metu daugiausiai gyveni ir dirbi Ukrainoje. Ką reiškia kurti karo akivaizdoje?
Bohdanas: Pritariu Tetianos išsakytoms mintims. Taip pat labai noriu pabrėžti, ypač tiems, kas gyvena kitose šalyse: mūsų šalyje vykdomas karas nesustabdė kultūros ir gyvenimo. Ukrainoje teatrai, organizacijos, menininkai ir toliau dirba bei kuria. Taip, tu nežinai, kiek tau liko laiko, nes šiandien gali dirbti kažkokioje erdvėje, o rytoj ją reikės palikti, nes teks evakuotis, arba gali būti mobilizuotas, o gali būti nužudytas raketos. Todėl gyvendami tokiomis sąlygomis, mes siekiame dirbti kaip galima efektyviau ir padaryti daugiau.
Šiandien dažnai susiduriame su tuo, kad mūsų ir kitų Europos arba dar tolimesnių šalių laiko suvokimas ir matavimas yra visiškai skirtingas. Mes dirbame greitai ir per trumpą laiką įdedame labai daug savo jėgų ir energijos į projektą. Ir dažniausiai, kai aplikuojame finansavimui arba siūlome savo darbą užsienio partneriams 2023-iesiems metams, išgirstame atsakymą, kad geriausiu atveju galime kalbėti apie 2024-uosius arba dar vėlesnį laikotarpį. Bet mes nežinome, kas mūsų laukia 2025-aisiais, mes turime galimybę kažką daryti šiandien arba rytoj. Dėl šios priežasties, man tokia svarbi Ukrainos šiuolaikinio šokio platformos („Українська платформа сучасного танцю“ ) veikla ir projektas „Let the Body Speak“ (Tegu kalba kūnas), nes mes turime galimybę kurti čia ir dabar, ir pristatyti savo kūrybą Ukrainos ir kitų šalių žiūrovams šiandien.
Mes esame pasirengę būti partneriais tarptautiniuose projektuose. Mes nenorime būti prašytojais, mes siekiame veikti bendradarbiavimo pagrindu kaip savo srities profesionalai. Taip, mums sudėtingiau dirbti, nes mūsų finansinės galimybės labai ribotos, kadangi visas valstybės finansavimas nukreiptas į armijos palaikymą. Bet tai nesumenkina mūsų profesinių pajėgumų.
Karas paaštrina gyvenimo pojūtį. Kai tu gyveni valstybėje, kurioje vyksta karas, tu nori įnešti indėlį į savo šalies gerovę. Geriausiai tai gali padaryti srityje, kur esi profesionalas. Aš nekalbu dabar apie tarnybą armijoje arba paramos rinkimą, šie žmonės mums yra šventi. Bet kol esi civilis, man rodos, turi maksimaliai veikti savo srityje. Todėl kiekvienos gastrolės šalies viduje arba užsienyje reiškia galimybę dalintis Ukrainos kultūra. Šiandien viskas, ką mes darome, yra nukreipta ne į asmeninių kūrybinių ambicijų tenkinimą, bet turi daugiau socialinę reikšmę ir neša žinią pasauliui, kad Ukrainos kultūra gyva.
Nuotrauka – asmeninio Bohdan Polishchuk archyvo ©
Žiūrovai. Ar jiems karo metu reikalinga kultūra?
Bohdanas: Taip, karo metu kultūra reikalinga žmonėms. Kaip minėjo Tetiana, mūsų spektaklius jau rodėme keliuose Ukrainos miestuose, taip pat važiavome į Zaporižios, Odesos miestus. Atrodo keista, kam gali būti įdomūs kultūros renginiai tokiose vietose, kur vyksta itin stiprūs kariniai veiksmai, tačiau žmonės ateina žiūrėti, dalyvauti, diskutuoti. Toliau nuo fronto linijos ir net šalia veikia teatrai, galerijos, kultūrinės organizacijos. Arčiau fronto esančios kultūrinės organizacijos tik dirba kiek kitokiu režimu, jie turi reaguoti į situaciją. Ir visose šiose vietose kūriniai randa savo žiūrovą. Nes neįmanoma gyventi tik kiekvienos dienos sudėtingų naujienų sraute. Ir nereikalinga. Beje, neretai girdžiu iš savo kolegų, kad šiandien jie kuria ir rengia žymiai daugiau projektų nei iki pilno mąsto invazijos. Tai irgi liudija kultūros poreikį. Kitas klausimas, kurį mes daug aptarinėjame – kokie spektakliai, darbai šiandien reikalingi žmonėms? Ar būtų tikslinga kurti komedinio žanro darbus, kad žmonės atsigautų nuo sunkių minčių, ar visgi šiandien svarbu reflektuoti tai, kas vyksta aplink, ką visi jaučiame.
Tetiana: Dar noriu pridurti, kodėl kultūra taip mums reikalinga. Neretai po spektaklių prieina žiūrovai ir sako: „Jūs scenoje kalbate apie tai, ką aš išgyvenu ir jaučiu kiekvieną dieną, tačiau negaliu tuo pasidalinti. Kartais bijau, kad tik aš taip jaučiuosi, tačiau po jūsų spektaklio, suprantu, kad mus visus sieja panašūs jausmai. Ačiū Jums“.
Nuotrauka – asmeninio Tetianos Znamerovskos archyvo ©
O aš nuoširdžiai dėkinga Jums už šį pokalbį.
Ukrainos šokio vakaro data ir vieta: Spalio 31 d. 19 val. Vilniaus Menų spaustuvėje (Šiltadaržio g. 6).
