Nuotrauka: Agnė Solovjovaitė
Noras mylėti ir būti mylimiems, draugystės ir jautrumo ilgesys, graudulio ir humoro kupinos kasdienės situacijos – apie tai yra aktorės ir režisierės Virginijos Kuklytės-Gedvilienės kameriniame teatre „House of Puglu“ šį šeštadienį, vasario 27 d. pristatomas žavus ir šmaikštus pantomimos miniatiūrų spektaklis „Žavūs nerangumai“. Apie gyvenimą kūryboje ir kūrybą gyvenime ją kalbina draugė ir kolegė aktorė Evelina Brėdikytė.
Kaip čia taip atsitiko, kad paprasta mergina iš nedidelio miestelio staiga šturmuoja visus Vilniaus teatrus?
Kalbėdama apie šturmą, matyt, turi omenyje spektaklių apie Kakę Makę sėkmę. Valstybiniame Jaunimo teatre režisavau jau du spektaklius 2014 m. „Kakė Makė“, o 2015 m. „Kakė Makė ir pavogtas laikas“. Šie spektakliai sulaukė didelės sėkmės ir žiūrovų antpūdžio. Pirmoji spektaklio dalis buvo išrinka lankomiausiu Valstybinio Jaunimo teatro metų spektakliu. Labai džiaugiuosi tokiu sėkmingu debiutu režisūroje. Sulaukiu daugybės laiškų, klausimų kaip įsigyti bilietų ir patekti į spektaklius. Todėl toliau dirbu su Kakės Makės idėjomis ir, tikiuosi, kad netolimoje ateityje galėsime aplankyti visus visus žiūrovus tiek Lietuvije, tiek ir išeivijoje.
O pati kaip aktorė esu nepriklausoma. Todėl turiu spektaklių skirtinguose teatruose ir projektuose. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę išbandyti savo jėgas įvairiuose spektakliuose. Visada trokštu didesnių iššūkių. Ir labai tikiuosi, kad nuoseklaus darbo ir tobulėjimo dėka to sulauksiu. Mes – aktoriai – visada laukiame pasiūlymų iš režisierių. O kad laukimas nepraeitų veltui, užsiimu ir kitomis kūrybinėmis veiklomis – stažuotėmis užsienyje, režisūra ir edukacinėmis programomis teatro tema.
Nuotrauka: Robertas Muravskij
Taip pat vykdau edukacinę veiklą su vaikais ir jaunimu. Organizuoju „Kūrybiškumo stovyklas“, dėstau įvairius vaidybos metodus ir aktorinio meistriškumo pradmenis. Čia jaučiuosi laiminga – nes būtent šią veiklą vykdau pačių jaunuolių prašymais. O kai matau jų degančias akis, džiaugiuosi galėdama pasidalinti savo žiniomis su jais. Už paauglius, kuriems dėstau, esu vyresnė vos 10-15 metų, todėl jiems artimas mano požiūris, o man suprantama jų „kalba“ ir norai. Lengvai randame bendra kalbą ir abipusę kūrybinę naudą.
Kodėl susidomėjai režisūra? Juk tavo specialybė vaidyba-pantomima.
Režisūra mane domino visą laiką. Matyt įgimtas noras vadovauti ir viską imti į savo rankas negali visiškai išsireikšti vaidyboje. Tad norėdama „atsiimti“ – ėmiausi režisūros. Kurso vadovas studijų metu sakydavo „kol vaidinasi tai ir vaidink, o kai prisigimdysi vaikų – galėsi ir režisuoti pradėti“. Kol kas vaikų neturiu, bet aktyviau režisuoti pradėjau būtent nuo vaikiškų spektaklių.
Vis kuri, leki. Kaip gi viską suspėji?
Nes daugiau nieko ir nedarau – tik dirbu. Juokauju.
Svarbiausia planuoti savo laiką. Aš mėnesiui į priekį jau žinau beveik kiekvienos savo dienos planą. Tai padeda neatidėlioti darbų. Daug darbų – daug įvertinimų. Bet kai pagalvoju, kad mano tėvai, būdami mano amžiaus, savo rankomis pasistatė dviejų aukštų didžiulį namą, tai man iškyla klausimas: kaip jie spėjo ir vaikus auginti, ir darbus dirbti, ir ūkį prižiūrėti, ir namą statyti, ir pinigus uždirbti, ir dar linksmai su draugais pašvęsti. Va čia man atrodo daug daugiau. Toks jausmas, kad šiais laikais para yra sutrumpėjusi ir mes nieko nespėjame.
Esi ištekėjusi ir tavo vyras taip pat aktorius. Konkuruojate tarpusavyje? Juk santykiai tarp dviejų menininkų nebūna labai jau lengvi.
Stažuojantis Amerikoje kolegos manęs paklausė: „Koks yra mano antras darbas?“. „Matyt, režisūra“ – sakau. „O tavo vyro?“ – tęsia klausimus. Sakau: „Dainavimas grupėje“. Klausia: „O kokie jūsų papildomi darbai be meno? “ Jie beveik visi turi papildomus darbus kavinėse, pašte, parduotuvėse, ofisuose. Tad labai nustebo, kad dviejų artistų šeima Lietuvoje gali išgyventi vien iš savo profesinio darbo. Gal dėl to ir sutariame – kad ne vien kartu vaidiname ir turime visai skirtingų mėgiamų sričių: aš režisuoju, o jis dainuoja grupėje „Neteisėtai padaryti“. Visiškai nekonkuruojame tarpusavyje – nėra dėl ko. Atvirkščiai, vienas kitam galime padėti patarimais iš šono.
O santykiai, mano manymu, ne tik tarp menininkų būna nelengvi. Ne veltui parašyta tiek daug knygų apie darnią santuoką. Uh, koks tai didelis darbas būti gera žmona…:)
Esi pantomimos aktorė. Kaip manai, ar visgi yra pantomimos meno Lietuvoje? Juk oficialiai tokio teatro čia jau nebėra?
Tiesa. Oficialaus pantomimos teatro nėra. Tačiau pavieniai pantomimos reiškiniai gyvuoja.
Man pantomima pirmiausia asocijuojasi su estetika, kurios man labai trūksta tarp gausybės gašlios, brutalios ir smurtinės informacijos tiek teatre, tiek naujienų laidose.
Pantomima – tai kūno kalba. O kalba būna labai išraiškinga. Šiais laikais verbalinė kalba apsivelia žargonais ir sutrumpinimais, o kūno kalba itin skatimama seksualumo link. Todėl pantomima mane žavi savo žanro išraiškingumu, trapumu, išskirtimunu, elengancija ir žaviu humoru.
Ar negalvoji palikti Tevynės? Dabar labai madinga nusispjauti ir išvykti svetur, nes meno „gamintojų“ vis daugėja.
Ansčiau apie tai galvojau. Ir net mokiausi norvegų kalbos. Tačiau aš puikiai jaučiuosi Lietuvoje. Ir čia jaučiuosi daug reikalingesnė. O svarbiausia, kad kiekvienais metais išvykstu į užsienį stažuotis, kur su kaupu pasisemiu naujų žinių, idėjų ir ryšių. Būtent profesiniais tikslais porą kartų esu buvusi Japonijoje, kelis kartus Gruzijoje, Norvegijoje, Austrijoje, Amerikoje.
Nuotrauka: Svetlana Batura
Kodėl publika turėtų pamatyti premjerą „Žavūs Nerangumai“?
Todėl, kad to nepamatys niekur kitur. Toks spektaklis tik vienas, kaip ir kiekvienas – savaip išsirtinis. Jis skirtas jaunimui. O jaunu, pagal įstatymą, apibrėžiamas asmuo nuo 14 iki 29 metų. Todėl tokio amžiaus žiūrovai tikrai supras mūsų kalbą. Tačiau mielai laukiame visų, nes pantomimos kalba yra universali. Tai žavus spektaklis, kuriame apjungiama pantomima, šokis ir drama. O svarbiausia – pamatysite vaizdą, kuris bus akiai – gražus, o protui – šmaikštus! Pasirodyme yra naudojami ir originalūs žymių dizainerių kostiumai. Akį glostys žavūs Agnės Kuzmickaitės drugeliai, elegantiškas dizainerės Miglės Miliauskaitės derinys ir šiuolaikiško vaikino atributai iš “Mother eleganza”.
Mano palinkėjimai pabaigai:
Man labai juokinga, kai prabangių parduotuvių vitrinose sudėtos prekės iš Gariūnų, o pirkėjai net negali to atskirti, kai gražuolėms prieš akis padedamos trys rankinės, o jos negali atskirti kuri verta 20 eurų, o kuri 2000 eurų. Tad nesivaikykite vien tik žinomų vardų. Atkreipkite dėmesį į išskirtinumą, kokybę ir darbą su meile. Van Gogo darbą, kai jis buvo jaunas, įsigyti kainavo kone tiek pat, kiek dabar kainuoja jį pamatyti. Naudokitės proga pamatyti pirmieji.
