Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Važiavau traukiniu į Cagliari; Oristano stotyje pasijutau tikra milžinė europietė. O kaip kitaip, kai mano ūgis vos perlipęs 165, bet čia išlipę iš traukinio zuja išsičiustę ir plaukus susiželivę, tačiau man raktikaulių nesiekiantys sardiniečiai? Moterys, atvirkščiai, apsirengusios kaip papuola, dauguma su nudrengtais sportbačiais, o jų ūgį baugu net spėti. Regis, aukšti žmonės suvažiuoja prie jūros.
Cagliari – salos sostinė, glaudžianti keletą kartų mažiau gyventojų, nei Vilnius. Šis miestas turi vieną didžiausių viduržiemio jūroje uostų bei tarptautinį oro uostą šalia, iš kurio kas porą minučių kyla (dažniausiai) Ryanair lėktuvai. Gilioje senovėje šio miesto vardas buvo Karalis (gan lietuviška, ar ne?), vėliau keitėsi; šiandien sardiniečiai savo kalba jį vis dar vadina Casteddu (pilis). Sardiniečių kalba, beje, panašesnė į ispanų (tikriau katalonų) nei italų. Dabar nesu tikra, bet šiaurėje, Alghero mieste, jie ištisas gatves (ar kažką kito) dedikavę Katalonijai. Pagrindinė plati gatvė palei uostą man kažkodėl labai priminė Havaną, nors joje ir nebuvau. Kaip atvirukas iš filmo apie Kubą scenos. Senamiesčio gatvės siauros ir gražios, neįmanomai stačios, tačiau pats pats jų centriukas paverstas kone gariūnais – neturi laiko pasižiūrėti į architektūrą, nes ji visa uždengta Benneton, Sisley, Zara ir kitų iškabomis. Jaučiasi, kad didmiestis. Net gera kvėpuot buvo miesto dulkėmis, bevaikštant tarp aukštų pastatų ir skubančių jų gyventojų.
Mano kelionė artėja į pabaigą. Paskutinė savaitė gan užimta, tad nuotaika tik gerėja; gerėja ir muzika. Įprantu prie nemelodingo džiazo albumų, buvau dar viename Fresu koncerte, šįkart alyvuogių plantacijoje. Aikštelė laukuose, eilės mašinų, garibaldieri, prižiūrintys tvarką (dar italai turi carabinieri ir policiją, tačiau vietiniai nelabai žino, koks skirtumas tarp pirmųjų dviejų, spėju, tai kokios saugos grupuotės, kaip mūsų Aras, tik supolitizuotos). Beje, tas Fresu arba išties koks salos muzikinis guru, arba masinė publika – tiesiog nuostabi. Žmonės net nesisukioja, žiūri išsižioję į atlikėją ir nuoširdžiai juokiasi bei ploja, šiam tarp dainų įterpus kokį sąmojį.
Solarussoje užsukau į liaudies dainų koncertą (su visa aparatūrą, žinoma). Grupė iš gretimo kaimo čia virpino armonikas ir balso stygas, o trys dainininkai tai sėsdavo, tai stodavo, keisdami vienas kitą savo partijomis prie mikrofono. Solarussa nedidelė, tad jaunieji jos gyventojai, kurie neina į tokius koncertus ir pernelyg nesibičiuliauja su vietiniais, vadinami snobais. Ypač, jei jie pakeliavę po pasaulį ar studijuojantys svetur. Koncerte susipažinau ir su miesto meru, į kurį jis, beje, visai nepanašus, tačiau be galo mielas ir paprastas. Ką gi, artėja lagaminų krovimo metas. Trauksiu į Milaną, prieš tai užsukusi į vakarėlį Charleroi bei į išsiilgtą Vilnių. Pasidžiaugti paskutiniais nežvarbiais jo mėnesiais. Gerai, kad išmečiau visas platformas bei aukštakulnius kelionės pradžioje. Sardinijoje jų nereikia. Beje, visi girdėję, kad Italija – aukštakulnis, tačiau tik kelionės pabaigoje sužinojau, kad Sardinija – irgi batas. Spėkite, koks? Ogi sandalas.
