Nuotrauka: menininkės archyvas.
Jei mintys yra gyvos, jos, kaip ir visa kita, juda bei keičia savo pavidalą reaguodamos į sąlytį su išoriniu pasauliu ir paklusdamos vidiniam metabolizmui. Tarkime, meno parodoje eksponuojami kūriniai, parodos architektūra, santykiai tarp eksponatų ir erdvių yra įdaiktintos mintys, kurių energijos užtaisas neišsenka, o sklinda toliau įgaudamas naujas formas, tokias kaip, prisiminimai, gandai, kritiniai tekstai, kopijos ar kiti kūriniai. Tokiu būdu Viktorijos Rybakovos išgyventa skulptoriaus Mindaugo Navako paroda, vykusi 2014 m. Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje, virsta knyga – kartu ir tyrimo priemone, ir reveransu, nauja minties seka ir jos laikmena:
„Dirbdama su „Navako katalogu“ mintimis dėliojau koliažą, susidedantį iš Nacionalinės dailės galerijos pastato tektonikos ir Mindaugo Navako kūrinių gravitacijos šiame pastate. Menininko darbai sujudino mano vidinę sistemą spalvomis ir formomis. Todėl „kataloge“ norėjosi pasidalinti sinestetiniais įspūdžiais, paversti pamatytą vaizdinį į knygą naudojant kibernetinę kalbą, sistemiškai pajungiant pirmines percepcijas į semiotinį raizginį.
Pirmoji menininkės knyga („oO, A Preview“) atsirado kaip minčių „seklys“, pasąmoninių idėjų tinklas, išverstas į linijinį pasakojimą, kaip vartai į vizualiai ar taktiliškai nesuvokiamas erdves,– kvapų, garsų ar virtualybės.
Visų pirma norėjau pamatyti knygos struktūros ribas ir pasiūlyti naują judėjimo choreografiją joje. Į popierių žvelgiu kaip į mažo mastelio architektūrinę medžiagą, kuri turi savo storį, faktūrą, tekstūrą ir kartais gali savo paviršiumi imituoti kitas medžiagas: organines – kaip gyvūno oda ar vaisiaus odelė, ir „sunkiasias“ – kaip marmuras, betonas, geležis.“
Viktorija Rybakova. Mintys yra gyvos
Parodos atidarymas: gruodžio 4 d., penktadienį, 18 val. ŠMC skaitykloje
