Nuotraukos – Mariaus Samavičiaus asmeninio archyvo ©
Menas suteikia galimybę perteikti savo mintis vizualiame formate ir pavaizduoti aktualias temas, matomas ne tik visuomenėje, bet ir asmeninėje erdvėje. Menininko Mariaus Samavičiaus darbuose galime pastebėti susiformavusių normų ir vartotojiškumo problemas, kurios dažnai pasitaiko mūsų kasdieninėje veikloje.
Nuotrauka – Greta Nara Video ©
Mariau, ar jautei ryšį su menu nuo vaikystės ar susidomėjai menu netikėtai?
Mano močiutė augino 4 berniukus ir nuo vaikystės pastebėjo, kad esu kiek kitoks nei kiti berniukai. Kitoniškumas pasireiškė dideliu jautrumu ir švelnumu. Močiutė pasakoja, kad pasivaikščiojimo metu vis sustodavau ties gražiu augalu ar gėle ir džiaugdavausi ilgai, lyg tai būtų kažkas brangesnio nei auksas. Taip pat dalis mano jautrumo atsirado dėl to, kad esu homoseksualus, mane traukia ta pati lytis. Sulaukęs maždaug 12 metų nustojau leisti laiką su kiemo draugais, dažniau pramogaudavau su mergaitėmis ir tai padėjo išlaikyti jautrumą bei kūrybiškumą. Aš augau provincijoje ir laiko praleidimas su bendraamžiais berniukais man nebuvo priimtinas: agresyvus bendravimas ir siemkų spjaudymas prie laiptinių pasidabinus „Adidas“ treningais – manęs neviliojo. Su mergaitėmis buvo laisviau ir smagiau, taip atradau skautų bendruomenę, vasaros stovyklas, naujas, dar neregėtas erdves. Patirdavau patyčias ir smurtą mokykloje ir tai mane paskatino skaityti, domėtis kultūra bei menais. Tai mane padarė stipresniu. Būti kitokiam mano aplinkoje buvo pražūtis, o menas man parodė, kad būti kitokiam yra privalumas. Menas mane išmokė, kad pažeidžiamumas nėra silpnumo požymis, o priešingai.
„Blakstienomis Maitinamos Žuvys“
Kas tavo manymu yra neatskiriama menininko darbo dalis?
Dabar jau esu užtikrintas, kad klausinėjimas yra vienas svarbiausių veiksnių, tai ir yra neatskiriama menininko darbo dalis. Aš vis prisimenu Sokrato mintį: į visus klausimus mes galime rasti atsakymus įsiklausę į savo vidinį balsą, kuris parodo, kas yra tikra. O jei vis dar nežinai atsakymo, reikia sau ir kitiems užduoti klausimus tol, kol atrasi tiesą. Sokratas taip pat kalba apie tai, kad didžiausias stabdys esame mes patys. Daugumą problemų mes susikuriame patys dėl nežinojimo ar nenorėjimo keistis ir atrasti kančių bei nelaimių priežastis. Pavyzdžiui, aš nenorėjau ilgą laiką suprasti to, kad viena didžiausių mano depresijos priežasčių buvo paprasčiausiai nesveika ir nesubalansuota mityba. Nenorėjau pripažinti, nes tai būtų mane privertę keistis ir išeiti iš saugios komforto zonos. Nuo mat mažens mes suformuojame tam tikrą pasaulėžiūrą ir vertybinį pagrindą. Bet kokia nauja informacija, kuri neatitinka jau sukonstruotos nuomonės iškart atmetama kaip neteisinga. Taip sukuriami stereotipai, kurie atsiranda iš baimės. Tokia mūsų gyvuliška prigimtis, tai, kas yra neatpažįstama, yra matoma kaip grėsmė išnykimui. Todėl menininkui labai svarbu laužyti stereotipus, o tai galima padaryti išeinant iš komforto zonos, pažįstant kažką naujo, nes tuomet dingsta baimė, stiprėji kaip menininkas ir artėji link tiesos.
Autoportretas „Didžioji Britanija“, 2016
Apibūdindamas savo darbų atlikimo techniką, mini jog būtent pieštukas yra visa ko pradžia. Juo nusprendei koduoti savo, kaip menininko, patirtį. Kokias kitas technikas naudoji?
Taip, pieštukas buvo lengvai prieinama ir pigi forma užkoduoti savo patirtis naudojant simbolius, siurrealistines ir antropomorfines išraiškos formas. Taip pat domėjausi teatru, o šiandien tai pavirto į video performansus, kuriuose dažniausiai atsispindi vartotojiškumo žala mūsų santykiams ir aplinkai. Be to, man labai patinka skulptūra. Mano skulptūros šiek tiek primena mano piešinius. 3D efektas leidžia išgauti tam tikras formas, kurias buvo sunku išreikšti pieštuku. Paėmęs molį į rankas labai nustebau, nes jaučiau lyg seniai būčiau dirbęs su moliu. Piešimo įgūdžiai padėjo greičiau įvaldyti naują techniką. Jeigu išmoksti kažką naujo, o vėliau pradedi mokytis kažko visiškai kitokio, tai nereiškia, kad viską reikia pradėti iš naujo. Sukaupta patirtis susijungia ir patiesia pagrindą naujiems dalykams. Dauguma klausė ir klausia, ar verta save taip išbarstyti užuot suradus vieną kryptį ir tapus vienos srities profesionalu. Visada atsakau – taip! Šiandien gali nueiti į spektaklį ir nesuprasti, ar tai šokio spektaklis, ar teatras su šokio elementais. Linijos tarp disciplinų nyksta ir tai atveria naujas galimybes atradimams, apjungiant skirtingas kryptis. Ateityje robotai pakeis vienos krypties darbuotojus ir mums kaip tik reikės daugiau tarpdisciplininių kūrėjų, kritiškai mąstančių darbuotojų. Mums reikės žmonių, kurie ne tik žino savo sferą, bet supranta, kaip viskas persipina ir veikia platesne prasme.
„Ei lietuvi, paskutinis Europos pagoni“, 2016
„Prabangus gyvenimas verčia mane skubėti“
Tave domina meno, socialinio gyvenimo tyrimas (angl. artistic-social investigation). Kaip stengiesi tai perteikti savo darbuose?
Meninis, socialinis tyrimas kažkuo panašus į tiriamąją žurnalistiką. Tai yra būdas ieškoti tiesos ir kelti diskusijas socialiniais klausimais. Vienas mano paskutinių darbų yra susijęs su smurto problematika ir seksizmu. Laidoje „Yra, kaip yra“ girdėjau komentarus, skatinančius seksizmą prieš vyrus. Išrinkęs svarbiausius elementus sumontavau trumpą video, kuris padėtų atskleisti pašnekovų kontraindikacijas. Šį video ir trumpą aprašymą nusiunčiau į „Delfi“ naujienų portalą ir jis sulaukė įvairių nuomonių, kurios įkvepia naujoms idėjoms. Nuo paauglystės palaikau feminizmo judėjimą. Tikiu, kad moterys turi turėti visas politines, socialines ir ekonomines galimybes kaip ir vyrai. Aš esu už žmogaus teises – vyro ir moters teises kartu. Todėl negalėjau nepastebėti seksistinių komentarų laidoje „Yra, kaip yra“. Istorija puikiai parodo patriarchalinės priespaudos pasekmes moters atžvilgiu, bet vis dėlto vyrai taip pat gali tapti patriarchato aukomis. Vyrai nuo mažens yra skatinami neverkti, suvyriškėti, nerodyti jausmų, o tai vėliau pasireiškia nejautrumu ir smurto proveržiais prieš kitus.
Įvaizdžio dekoravimas, 2016
Ar tavo aplinkoje buvo žmonių, kurie padrąsino tave siekti menininko karjeros?
Tiesą pasakius, sulaukiau daugiau padrąsinimo nesiekti menininko karjeros, negu palaikymo. Jeigu ne mano močiutė Aldona ir keletas šviesulių – mokytojų Mažeikiuose, turbūt nebūčiau pasirinkęs menininko karjeros. Noriu paaiškinti, kodėl. Neseniai mačiau dokumentinį filmą, kuris prasideda klausimu: ar žinote, kas yra kultas? Kultas – tai bendruomenė žmonių, kuri siekia antgamtinių jėgų bei dievybių palankumo garbindami ir idealizuodami tam tikrą lyderį ar reiškinį. Tai jei mes priklausytumėme kažkokiam kultui, ar mes tai žinotume? Ar žmonės, kurie yra gimę kulte, žino apie tai? Ir galų gale, ar žmonės norėtų tai žinoti? Žmogus, kuris yra gimęs kulte, praranda savo identitetą ir požiūrį į pasaulį. Jie išmoksta matyti pasaulį taip, kaip pats kultas nori, formuodamas individo nuomonę apie save ir kitus. Kultas neatskleidžia savo visų siekių ir tai turi likti paslaptyje, nes atskleidus tiesą kultą paliktų nariai. Bandymas kalbėti ar veikti prieš kultą paverstų narį priešu, kuris kelia per daug klausimų. Viso to rezultatas – privilegijų praradimas ir grupės atstūmimas. Kultas, kuriam mes priklausome – kapitalizmas, kuris pasireiškia begaliniu vartotojiškumu.
Kokių atsiliepimų esi girdėjęs apie savo kūrybą?
Tiesą pasakius, dažniausiai girdėjau, kad man reikia psichologo pagalbos (šypsosi).
Vienas iš darbų, kuriame galime įžvelgti vartotojiškumo problemą, yra „McDonaldization“. Ar tai ir buvo pagrindinė idėja?
Taip, jus esate visiškai teisi. Kuruojant šią parodą man svarbiausia buvo atspindėti vartotojiškumo problemas. Piešinys „McDonaldization“ turi ir paslėptų simbolių. Piešinyje panaudojau mokyklos draugės piešinių fragmentus, jos veidą ir spurgą, kurią galima pastebėti daugelyje jos piešinių. Ji taip pat kelia vartotojiškumo problematikos klausimus ir puikiai tai atspindi savo darbuose. Piešinyje taip pat panaudojau Frida Kahlo nuotrauką, ji mums abiem labai patiko ir paskatino nežengti koja kojon su minia, o lavinti kritinį mąstymą. Taip pat namuose radau piešinį, kuris puošė jos man dovanotą Andriaus Mamontovo CD pavadinimu „Geltona. Žalia. Raudona“, šis man buvo brangus paauglystėje.
„McDonaldization“
Kuris darbas tau asmeniškai yra artimiausias? Kodėl?
Turbūt pats paskutinis mano performansas, kuris atspindi universitetų virsmą dideliais prekybos centrais. Universitetai stengiasi ne išleisti į pasaulį kritiškai mąstantį pilietį, bet paruošia naujus vartotojus vartoti. Performanso metu man buvo nuskusti plaukai, o po to vienas po kito pilami energetiniai gėrimai ant galvos. Budistų vienuoliai nusiskuta galvą, kad paruoštų save dvasinei kelionei atsisakant ego. Mokiniai yra kaip vienuoliai, kurie išvažiuoja iš namų studijuoti ir pasiruošti ateičiai. Universitetas turėtų suteikti gyvenimo gaires ir išmokyti kritiškai mąstyti. Vietoj to universitetai dažnai pagamina naujus vartotojus, kurie pasirengę vartoti, nepaisydami poveikio aplinkai. Kita šio performanso dalis buvo surinkta informacija apie produktų kainas universitete ir jo apylinkėse. Pasirodo, pats brangiausias maistas yra ne kur kitur, bet universitete. Tai mane privertė mąstyti apie tai, kokia yra universiteto funkcija: išmokyti mus kritiškai mąstyti ar stengtis manipuliuoti studentais tam, kad parduoti kuo daugiau produktų nepaisant jokios etikos?
Performanso video:
Parodos „McDonaldization“ video:
