Nuotraukos: facebook.com/yaskaart
Jaunatviškas entuziazmas, tikėjimas tuo, ką darai, ir noras toliau patirti visas gyvenimo teikiamas galimybes. Šios ir dar daugiau savybių apibūdina jaunąją menininkę, kurios darbuose kiekvienas galime atrasti dalelę savęs. Estetiški, bei šilti dailininkės darbai jau atrado kelią į daugumos meno gerbėjų širdis, o minimalistiški štrichai nukelia mūsų vaizduotę į neatrastą ir nematytą pasaulį, kurį mergina jau kuria savo darbuose ilgą laiką. Pakalbinome Urtę Jasenkaitę apie jos kelią į meno pasaulį, kupiną jausmų, meilės bei stebuklų.
Kaip prisistatytum skaitytojams, kurie dar nėra susipažinę su tavo kūryba?
Mūsų gyvenimai susideda iš daugybės detalių, smulkmenų, kurios laikui bėgant virsta kasdienybe. Akys pripranta prie nuostabiausių miesto gatvių, gamtos grožio, draugo veido, kavos skonio, garsų ir muzikos stebuklo. Pamiršdami, kokiame magiškame pasaulyje iš tiesų esame, pradedam gyventi nesišypsodami.
Ne visados man pavyksta išlikti budriai, bet dėkoju ir džiaugiuosi palaiminimu kurti. Stebėdama aplinką, supančius žmones ir savo gyvenimą, prisikaupiu tiek daug patirties – elementų, kuriuos permąsčiusi palieku popieriaus lape. Būti čia ir dabar, mėgautis tuo, kas duota – gera ar bloga – visa širdimi yra gyvenimo prasmė ir laisvė.
Kaip apibūdintum savo darbų stilistiką?
Mano grafikos stilius yra visai paprastas: minimalistiškas, lyriškas, pilnas simbolikos, detalių, pasikartojančių elementų, pasakojimų, minčių, jausmų, meilės, grožio, stebuklų, šviesos, bet tuo pat metu – sudėtingas: gyvenimiškas, liūdnas, skaudus, vienišas, šiurpus ir trapus.
Iš kur semiesi įkvėpimo?
Man atrodo, jog žmogui, ypač menininkui, yra labai svarbu paprasčiausiai gyventi savo gyvenimą, būti atidžiam aplinkai, detalėms, situacijoms, aplankiusiems jausmams ir mintims. Analizuoti, stebėti aplinką ir save, domėtis pasauliu, žmonėmis, klausytis muzikos, keliauti, mokytis ir daug dirbti. Įkvėpimas ateina tiesiog iš pačio gyvenimo ir pastovaus, nenutrūkstančio darbo proceso
Kaip tavo kūryba išvydo dienos šviesą? Nuo ko viskas prasidėjo?
Buvau aštuntoje klasėje, kai mane išmetė iš mokyklos, nes neišlaikiau matematikos egzamino. Gavau lygiai 0. Kitą dieną, po gautų rezultatų, tiesiog pasiėmiau popieriaus, dažų ir pradėjau tapyti. Iki tol nieko bendra su menu neturėjau. Taip viskas ir prasidėjo. Visados buvau lyg ir ne savo vietoje. Leisdavau laiką ne su tais žmonėmis, mokydamasi ne tai, ką reikia, kol galiausiai gavau tokį mažytį „smūgį“ iš Dievo, kuris nuvedė mane ten, kur visados norėjau ir turėjau būti.
Vėliau radau naują vietą mokslams tęsti, susipažinau su naujais žmonėmis, menininkais, su kuriais pradėjome drauge dirbti. Buvau šešiolikos metų, kai surengiau pirmą parodą Fluxus Ministerijoje, Vilniuje.
Kiek laiko jau sukiesi meno pasaulyje?
Manau, šeši, septyni metai.
Darbuose jaučiamas savitas braižas. Ar pati jau manai, kad jau esi susikūrusi aiškų ir atpažįstamą menininkės identitetą?
Aš labai džiaugiuosi, kad leidau ir leidžiu sau būti savimi. Kūryboje, darbuose, gyvenime. Šiandien jaučiu, kad turiu aiškią pradžią ir žinau kryptį, kuria noriu judėti. Manau, kaip ir kiekvienas žmogus, menininkas, turiu ir aš savo identitetą, kuris yra ganėtinai ryškus ir stiprus. Tačiau neketinu sustoti. Dar yra labai daug kur tobulėti, ką keisti, atrasti. Man atrodo, mano pasaulis yra kaip koks augantis, besivystantis, besikeičiantis, besiplečiantis milžiniškas padaras. Esu pradžioje. Ir labai tikiuosi, kad jis nenustos rutuliotis. Jei dabar sustočiau augti, keistis, ieškoti naujų dalykų, būtų labai negerai.
Trys žodžiai, geriausiai nusakantis tavo kūrybą.
Meilė, žmogus, santykis.
Projektas, prie kurio dirbi šiuo metu. Ar galėtum pasidalinti su skaitytojais?
Šiuo metu dėlioju paskutinius štrichus savo kurtoje spalvinimo knygutėje. Manau, jau greitai ji išvys dienos šviesą! Labai nekantrauju!
Daugumoje darbų vaizduoji mažos mergaitės motyvą. Ką jis reprezentuoja ir kokia koncepcija slypi už šio personažo?
Visados yra nelengva paaiškinti savo darbus. Jie – kaip mano kūnas ir kraujas. Iš tiesų niekad pernelyg nedetalizuoju savo darbų reikšmės. Nenoriu užbrėžti griežtos linijos – kas tai yra ir ką tai reiškia. Man atrodo nuostabu, kad kiekvienas žmogus mato ir supranta juos vis kitaip. Tai yra unikalu ir verta pastangų išsaugoti.
Papasakok, kaip atrodo tavo darbo procesas. Nuo ko viskas prasideda, kuri darbo dalis yra įdomiausia?
Pirmiausia turiu savyje kažką atrasti, suvokti, pajausti, pamatyti, kad galėčiau ir turėčiau ką pasakyti savo darbuose, piešiniuose. Stebėdama aplinką, supančius žmones ir savo gyvenimą, prisikaupiu daug patirties – elementų, kuriuos permąsčiusi palieku popieriaus lape. Niekados nepiešiu eskizų savo grafikos darbams. Eskizas yra manyje – aiškus suvokimas. Jei jį „turiu“, viskas liejasi savaime.
Taip pat pats procesas man yra be galo glaudus su muzika, dainavimu. Visados piešdama dainuoju arba aš, arba groja muzika. Retai būna tyla. Muzika ir dailė man yra kaip vienas kūnas. Ritmika, kompozicija, jausmas, poezija, tonas, dinamika, nuotaika, išraiška… Žinau, geras darbas – skamba. Visas kūrybinis procesas man yra labai mielas, naujas ir brangus nuo pat minties atradimo iki paskutinio prisilietimo prie popieriaus.
Trumpai papasakok apie naujausią savo parodą.
Esu labai laiminga gavusi pakvietimą iš kuratorės, menininkės Marie Storaas parodyti dalį savo pasaulio nuostabiame Norvegijos mieste Bergene. „BLACK&WHITE“ grafikos darbų paroda yra apie žmogaus ir gamtos santykį, meilę, paprastumą ir pasakas.
Nuo atvirukų iki marškinėlių apipavidalinimo. Kokie tolimesni planai tavo kūryboje?
Aš noriu toliau viską plėsti ir tobulėti. Yra daugybė idėjų, minčių. Bet bijau ką garsiai sakyti, nes neišsipildys! Viskas su laiku.
Daugumos žmonių nuomonė apie menininkus yra gana kontraversiška, o menininko karjera anaiptol nelaikoma perspektyvia. Kaip pati vertini ateities siejimą su menu?
Visų pirma žmonėms sunku suvokti, jog galima dirbti darbą, kurį myli, ir būti pačiam sau viršininku. Sunku suvokti, kad galima išgyventi iš kūrybos ir kad tai yra lygiavertis darbas ar mokslas kaip ir kitos specialybės. Manau, Lietuvoje vis dar egzistuoja požiūris į menininkus kaip į apsitašiusius, tuščiai pliurpiančius, bohemišką gyvenimą gyvenančius žmones. Ir tame yra tiesos, tačiau tie žmonės dažniausiai nėra kūrėjai, bet paprasčiausiai pasimetę gyvenime asmenys. Menininkas kaip tik yra ir turi būti be galo planuojantis, valingas, sistemingas, sveikas, tvirtas, emociškai stabilus, stiprios, jautrios, gilios sielos ir dvasios žmogus. Jis gavo dovaną, palaiminimą kurti ir per tai keisti pasaulį, žmones. O tai yra nelengva užduotis. Žinoma, kad menininko kelias, specialybė yra perspektyvi, jei tik žmogus jaučia tam pašaukimą, jėgą ir meilę. Kita vertus, žmogus negali pasirinkti, būti menininku ar nebūti. Tai yra duotybė ir kito kelio, kaip tik vykdyti savo pašaukimą, nėra. Tik per sunkų ir kasdieninį darbą galima pasiekti tikslą ir vėliau ragauti saldžius jo vaisius.
Įsimintiniausias komentaras apie tavo kūrybą, kurį kada teko išgirsti.
Man visados smagu, kai žmonės sako, kad juos mano darbai įkvepia judėti į priekį, teikia jaukumą, šviesą, meilę, sukelia minčių. Labai gera, kai kažkas atranda „save“ tuose piešiniuose. Manau, tai yra nuostabu.
Kokį geriausią patarimą esi gavusi ir ką patartum žmonėms, kurie nori sieti gyvenimą su iliustravimu, menu?
Labai anksti suvokiau, jog jei kažko iš visos širdies nori gyvenime, reikia imtis veiksmų, kad atsidurtum ten, kur svajoji. Nieko nebus, jei tik sėdėsi ir norėsi… Kiekvieną dieną reikia padaryti veiksmą, kuris artintų tave prie tikslo. Bus ir smagu, ir gera, ir liūdna, ir gražu, ir baisu, ir miela, ir skaudu. Bet visa tai – nuostabu! Patikėkit manim – reikia tik drąsos ir pasitikėjimo. O tada pirmyn į kovą.
