Nuotraukos iš asmeninio Neringos Kaubrytės archyvo
Užsispyrimas ir viešas minčių demonstravimas Neringos Kaubrytės darbuose taip pat patraukia ir savo koncepcija bei idėjomis. Kūrėjos darbuose galima atrasti nemažai temų, aktualių šiomis dienomis. Tačiau ties fotografija jos kūryba nesustoja, mergina taip pat rašo tinklaraštį, kuris vadinasi „NKAUBRYTE“. Jame mergina dalijasi savo fotografijomis ir mintimis. Kaip pati mergina teigia, ji turi išbandyti viską, kas yra susiję su menu, ir parodyti žmonėms, kad viskas yra įmanoma.
Kaip pristatytum save ir savo veiklą vienu sakiniu?
Kūrybinga persona, kuri privalo išbandyti viską, kas yra susiję su menu ir parodyti kitiems, kad nėra nieko neįmanoma.
Kaip susidomėjai tinklaraščio rašymu? Ar tai buvo ilgai brandinta idėja, o gal kaip tik spontaniškai kilusi mintis, kuri vėliau peraugo ir įgavo savitą formą, kuri šiandien vadinasi „NKAUBRYTE“?
Nuo pat mažens žavėjausi tais žmonėmis, kurie nebijojo viešai reikšti savo minčių. Juk taip sunku apgalvoti kiekvieną savo žodį, kuris gali skaudžiai įgelti, kai tavo žodžiai bus apskrieję visą pasaulį. Aš visad to prisibijojau, todėl ilgai kračiausi minties apie savo tinklaraščio sukūrimą ir rašymą. Tačiau studijuojant Londone, mus, studentus, dėstytojai skatino nebijoti kurti tinklaraščius ir rodyti savo darbus bei skleisti savitas idėjas.
Man prireikė daug drąsos, kol galiausiai nusprendžiau pradėti „NKAUBRYTE“ tinklaraštį. Aš tikiuKai aš prisijaukinau mintį aš galiu ir aš to noriu, atsirado mano tinklaraštis. Aš išdrįsau parodyti sau ir kitiems savo mintis. Tik aš nenorėjau, kad skaitytojas matytų mano perspaustą rašliavą, todėl pradėjau nuo mažesnių žingsnelių – savo fotografijų.
Kiek laiko rašai tinklaraštį? Ar iš pradžių tai buvo tik slaptas dienoraštis, kuriame buvo saugomos tavo mintys, ar kaip tik nuo pat pradžių norėjai apžvelgti tam tikrą temą, sritį bei aktualijas?
Mano tinklaraštis gyvuoja jau metus ir keturis mėnesius. Tai didelis pasiekimas man, nes esu linkusi nutraukti arba tiesiog palikti neužbaigtus asmeninius projektus. Žinojau, kad ateis ta diena, kuomet mano darytų nuotraukų nebeužteks mano skaitytojams ir man pačiai. Paskatinta kelių artimiausių draugų, pradėjau ieškoti būdų, kaip lengvai įsivažiuoti perteikiant savas mintis. Man prireikė ne dienos ir ne dviejų. Kiekvieną kartą parašiusi bent trumpą pastraipą, aš ją perrašydavau kelis kartus, nes neįtikdavo struktūra, minties išraiška, ar dar kokie keli keisti niuansai. Aš supratau, kad ieškau tobulumo, preciziškumo savo tekstuose ir man tai nepatiko. Pagalvojau, kad mano mintys – tai aš. Man tada pasirodė, kad aš uždara ir nepasitikinti savimi ir tai skaitytojas pajaus. Todėl būtinai reikėjo visa tai keisti.
Pirmi keli įrašai buvo tarsi išsivadavimas iš savų pančių. Net jei atrodė, kad neturėčiau apie tai rašyti, žinojau, kad tai – žingsnis iš komforto zonos. Taigi pradėjau rašyti skirtingomis temomis, kurios ir suformavo mano tinklalapio bendrą įvaizdį.
Tavo tinklaraštyje galima atrasti įrašų, kurie skatina ir propaguoja meilę sau, drąsina labiau savimi pasitikėti, koncentruotis į savo psichologinę pusę nei į išvaizdą. Kuo šios temos, tavo nuomone, yra aktualios šiandien?
Šiandien yra nepaprastai sunku būti savimi. Per visą tą laiką, kol esu Londone, sutikau daugybę žmonių, iš kurių kas antras žmogus nustojo siekti savo tikslų, nes nebepajėgė atlaikyti aplinkinių kritikos. Žinojau, kad tai yra didelė problema, apie kurią turi būti kalbama. Ir garsiai. Tai tarsi buvo geras postūmis ir sau, nes pajutau, kad trūksta pasitikėjimo savimi, o tai, mano manymu, yra itin svarbu norint tobulėti toliau.
Tavo bakalauro darbo tema „Plus size sportswear for women“. Ši tema šiomis dienomis yra labai aktuali ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kadangi yra bandoma pakeisti nusistovėjusią nuomonę, jog modeliai turi būti standartinio dydžio, išvaizdos. Ar galėtum plačiau papasakoti apie pasirinktą temą mūsų skaitytojams?
Vasaros metu skaičiau ir domėjausi, kas vyksta moteriškų rūbų ir avalynės sektoriuje, ieškojau galimų nišų, kurias būtų galima užpildyti. Anksčiau jau buvau pastebėjusi didesnių dydžių stygių, tad ėmiau nagrinėti šią problemą. Turbūt didelę įtaką padarė ir tai, kad šiandien yra garsiai kalbama apie nelygybę mados industrijoje, kuomet kai kurie dizaineriai ir kompanijos nepripažįsta tikro moters kūno ir, deja, idealizuoja dietų išvargintą kūną. Augantys nutukimo rodikliai rodo, kad nepakanka kompanijų, kurios sugebėtų pasiūlyti prekių moterims, neturinčioms savo tikrojo dydžio (kiekvienoje kompanijoje dydžiai ir rūbų kirpimas varijuoja). Galiausiai nusprendžiau pristatyti įvairių dydžių sportinių drabužių verslo idėją. Manau, kad nė viena moteris neturėtų jaudintis dėl savo apimčių, kuomet renkasi laisvalaikio aprangą.
Pasirinkta tema taip pat yra siejama su pasitikėjimu savimi, lygybe, jog kiekviena moteris yra graži. Suvokimas, jog visi savyje turime kažką ypatingo, kas mus padaro unikalius bei gražius, mano nuomone, turėtų būti ugdomas nuo vaikystės. Ar galėtum pasakyti, jog ši mintis yra dar gana nauja šiuolaikinėje visuomenėje?
Gal keistai nuskambės, bet manau, kad tai yra nauja mintis. Jau kurį laiką yra nusistovėjęs požiūris, kad moteris turi būti tik vieno dydžio ir tik tam tikrų, jau kažkieno anksčiau nustatytų išmatavimų. Skaudžiausia, kai sutinki jaunas merginas, kurių pasaulio suvokimas dar tik formuojasi, o jos smagiai pasakoja apie tai, kiek laiko yra nevalgiusios ir kaip apgaudinėja aplinkinius, kai joms maistas yra tiesiog brukamas. Deja, būti liekna tapo madinga.
Kaip susidomėjai mados rinkodaros ir industrijos studijomis? Ar marketingas, rinkodara tave domino nuo paauglystės? Ar galėtum plačiau pristatyti jas mums?
Nuo pat paauglystės domėjausi studijomis svetur. Ne todėl, kad Lietuvoje nebuvo norimos studijų programos, bet dėl to, kad norėjau patirti, ką reiškia gyventi svetur, kur supa visai kitokia kultūra. Domėjausi viskuo: psichologija, politika, ekonomika, kalbomis, žurnalistika, aktoryste ir istorija. O su mada mane supažindino draugė, kuri nuolat kalbėjo apie dizainerį Alexander McQueen ir jo genialumą. Kiekvienas pokalbis su ja skatino domėjimąsi mados industrija išskirtinumu.
Likimas susiklostė taip, kad sėkmingai įstojau į keletą Škotijos universitetų studijuoti psichologiją, tačiau paskutinę minutę persigalvojau. Nuo pat mažens buvau mokyta siekti savo tikslų iki pat galo, o kaip tik tuo metu atrodė, kad mados industrija yra vienintelis mano šansas įgyvendinti ilgai brandintas svajones. Turėdama tik ribotą portfolio, pasirinkau studijuoti mados marketingą ir sėkmingai įstojau mokytis mados vadybos ir marketingo „University for the Creative Arts“.
Kažkada su kolege juokavome, kad mados studentai dirba taip pat įnirtingai kaip ir tie, kurie studijuoja teisę. Tas nuolatinis detalus mokymosi medžiagos analizavimas ir įvairūs darbai iki vėlumos tikrai priverčia susimąstyti, kad tai ne kiekvienam.
Kas yra sunkiausia šioje srityje? Su kokiais projektais jau teko dirbti, kurie suteikė patirties, žinių?
Vieni iš labiausiai patikusių projektų būtų:
1. verslo plano rašymas „House of Holland“ kompanijai. Verslo plane buvo pristatyta išanalizuota tikslinė auditorija ir tai, kas tai auditorijai aktualu, pritaikytas naujas apsipirkimo būdas, kuomet technologijos būtų integruotos į kasdieninį apsipirkimą (angl. experiential retail model);
2. verslo plano rašymas „Diesel“ kompanijai, kur pristatyta nauja parduotuvė Pekine ir naujų produktų paskirstymas visoje šalyje.
Ir galiausiai – mados tendencijų analizė, pristatymas ir integravimas šiandienos mados rinkoje.
Šie projektai skatino domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, padėjo tobulėti ir suvokti, kodėl gi ta mados industrija tokia reikšminga. Mano manymu, sunkiausia yra išlaikyti tvirtą poziciją ir nuomonę, kuri būtų originali.
Dirbant marketingo srityje, nemaža dalis darbo yra savito įvaizdžio kūrimas socialinėse medijose, domėjimasis naujausiomis dizaino, mados, meno tendencijomis. Kas tave labiausia įkvepia?
Turbūt mano domėjimasis tuo, kas mane supa. Taip pat nuolatinis naujų ir įdomių žmonių ieškojimas, stebėjimas ir analizavimas, kaip kas save pateikia.
Kokie tolimesni tavo planai?
Kaip sakoma, gyvenimo keliai nežinomi. Tačiau esu nusprendusi po studijų baigimo grįžti į Lietuvą ir kabintis į gyvenimą ten.
Tikiuosi per ateinančius kelis mėnesius daugiau laiko skirti psichologinio ugdymo ir kūrybiškumo temoms savo tinklaraštyje.
Ne paslaptis, jog studijuojant mados marketingą reikia turėti savitą nuomonę apie mados dizainą, jo aspektus. Ar yra mados dizainerių, kurių darbais žaviesi? Bei ką tau pačiai reiškia žodis mada?
Mada – tai sugebėjimas būnant paprastu atrodyti ir jaustis nepaprastai.
Jau kurį laiką žaviuosi „For Love and Lemons“, „AQ/AQ“, „Nocturne“, „Lavish Alice“ ženklais. Tačiau mano meilės „Elie Saab“ dar niekas nenurungė.
Viename iš savo įrašų „GRL PWR“ užsimeni apie faktą, kad mados industrija yra vieta, kurioje daugiausia dirba moterys ir norint kažką pakeisti reikia įveikti didžiulę konkurenciją. Ar manai, kad tai įmanoma pakeisti ir vietoj bandymo perkopti kitus, padėti, skatinti, patarti?
Tėvai mane mokė, jog lipimas per galvas toli nenuves. Galbūt dėl to, aš visada buvau prieš varžymąsi tarpusavyje ir nemėgau nesąžiningos konkurencijos, o mados industrijoje to pilna. Tikiu, kad galima pasiekti žymiai geresnių rezultatų, kai yra bendras susitarimas ir galimybė sulaukti pagalbos ar patarimo, nežinant, į kurią pusę pasukti. Labai daug kalbama, kad šiek tiek konkurencijos yra sveika, tačiau niekas nepasako, kokia dalis laikoma sveika ir nelabai.
